Naktinis siaubas – naktiniai košmarai

Naktiniai košmarai šokinėja galopu moters ir vyro smegenyse nuo to meto, kai žemėje egzistuoja žmogus. Kodėl vieniems lemta būti kankinamiems košmarų, kitiems – ne? Toronto universiteto tyrimų duomenimis, 314 apklausų studentų, studijuojančių menus, triskart dažniau regi košmarus nei kitų specialybių studentai. Vienas asmenybes košmarai kankina dažniau, kitus rečiau. Drąsiausias išvadas, išryškinant asmenybių skirtumus, pateikia Ernestas Hartmanas, vadovaujantis Bostono Lemiuelio Šateko ligoninės sapnų problemos laboratorijai. Nuo 1977 metų Hartmanas nuodugniai ištyrė daugiau kaip šimtą žmonių, kuriuos ilgai ir dažnai kankino košmarai. Daugybė bandymų, šeimos narių apklausa leido paneigti kai kurias ankščiau vyravusias nuomones apie košmarus.

Košmaras

E. Hartmanas ir kiti tyrinėtojai išskiria du reiškinius, kurie ankščiau literatūroje įvardijami vienu pavadinimu – košmarai.

Tikrasis košmaras, kurio esmė – sapnas, būna ilgas ir painus, šio sapno smulkmenas žmogus ilgai, ryškiai atsimena ir pabudęs. Būna “nakties siaubas”, nuo kurio žmogus pabunda staiga, klykdamas, ir jį gali persekioti net lunatinis transas.

Tokie atvejai dažni vaikystėje, jie gali kartotis ir suaugus. Naktinio siaubo priepuoliai ištinka pirmųjų dviejų miego valandų metu. Jie skiriasi nuo turtingo įvykiais tikrojo košmaro ir yra paprasti. Nėra čia jokių istorijų, jokių kapliadančių būtybių, kurioms iš nasrų teka kraujas. Pabudęs žmogus visai nieko neatsimena arba lieka tik išgąsčio pojūtis (“lyg kažin kas būtų mane apsėdęs”).

Naktinis siaubas (košmaras), koks jis bebūtų, retai turi rimtų pasekmių, dėl kurių taip būkštauja tėvai. Naktinio siaubo neįmanoma įveikti ir tam tikromis priemonėmis, kurios nukreiptos prieš košmarus. Lunatikų nepatariama guldyti prie atviro lango ar balkono, o kankinamiems naktinio siaubo jokių rekomendacijų nėra. Beje, priepuolių dažnumas priklauso nuo stresinės būklės. Stresai gali sukelti priepuolius. Be to, juos stimuliuoja alkoholis ir narkotikai.

Vaiduoklių medžiotojai

Tų “medžiotojų” yra ketvertas: grupės vadovas Robinas Farmenas, jo sūnus Endis, dar Džanis Peitersonas ir Rodnėjus Mitčelas. Be to, jiems padeda Rodnėjaus žmona Siu – ji tarsi grupės garbės narys, ir Robino žmona Šeila, aiškiaregė, praminta “nemirtingąja Eiša” – dažniausiai verdanti saviškiams kavą. Dar negalima pamiršti Beno – Farmenų šuns, ypatingai gerai užuodžiančio parapsichologinius fenomenus.

Jie vilki vienodus megztinius, papuoštus užrašu ” Vaiduoklių medžiotojas” ir piešiniais, o gaudyti vaiduoklių dumia Endžio automobiliu – 1959 metų “Ostin princu”, beje, kažkada juo važinėjo meras.

Ką veikia iškviesti “vaiduoklių gaudytojai”?

– Išsiaiškiname to, kas vyksta, pobūdį – ar tai fizinis, ar psichologinis reiškinys. Be profesionalių žinių čia neapseisi. Kas tik panorėjęs “vaiduokliu medžiotoju’ negali būti, sako Farmenas. Jis pats jau dvidešimt metų tyrinėja paslaptingus reiškinius ir skaito psichologijos ir parapsichologijos paskaitas.

– Kartą mes atvykome pas vieną nepaprastai malonų žmogų, – pasakoja Farmenas. Parengtinio tyrimo metu atkreipėme dėmesį į kažkokį lyg ir dezinfekuojančios priemonės kvapą. Mums paaiškino, kad namą užpuldinėja kažkokie bekūniai padarai.

– Žiūrėkite, štai, štai jis, staiga šūktelėjo šeimininkas. – Štai jis! Tuojau aš jį pribaigsiu! – iš kažkur išsitraukęs didelį musgaudžių flakoną, ėmė purkšti į visas puses. – Štai, pribaigiau! Aš juos, suprantate, tik taip…

Paaiškėjo, kad žmogui rodosi haliucinacijos.

Bet dažniausiai būna rimtesnė priežastis. Grupė į įvykio vietą atsiveža savo vaiduoklių ieškojimo aparatūrą. Kadangi vykstant paslaptingiems reiškiniams paprastai aiškiai pastebima temperatūros pakitimų, tai nemažą įrengimų dalį sudaro temperatūros davikliai – juos išdėsto kambaryje ir prijungia prie bloko. Šviesos šaltinius matuoja “Robogostu” – personaliniu kompiuteriu, fiksuojančiu net pačius nežymiausius šviesos intensyvumo ar apšvietimo pakitimus.

– Į klausimą: “Ar tikite vaiduokliais”, galiu atsakyti dvejopai. Žodžiu “vaiduoklis dažniausiai pavadinamas gyvųjų terorizuoti atėjęs mirusysis. Tokiais vaiduokliais netikiu. Bet daugybė žmonių matė kitokios rūšies vaiduoklių ir man įdomu išsiaiškinti, kas tai: ar kažkas iš dvasių pasaulio, ar laiko anomalijos? Egzistuoja daug hipotezių, todėl ši tyrinėjimų sritis labai įdomi.

Kas “vaiduoklių medžiotojams” labiau rūpi: ar vaiduoklių tyrinėjimas, ar noras racionaliai paaiškinti paslaptingus reiškinius?

– Mes neužsiimame vaiduoklių medžiokle, nešaudome jų kokiomis nors neutroninėmis patrankomis, – sako Farmenas. – Tokie niekai tinka tik kinui.

– Viskas priklauso nuo to, kas iš tikrųjų vyksta nukentėjusiojo bute, – priduria Mitčelas. – Tai gali būti vaiduoklis šmėkla, vaiduoklis regėjimas, poltergeistas, žmogaus manija ar dar kas nors. Kartais patys gyventojai sukuria negerą atmosferą. Tada pakanka tik perdažyti sienas, atidaryti langus ir duris, išvėdinti patalpą.

Milžiniškos senovės statulos ir monolitai

NORĖDAMI priblokšti valdinius, priešus ar įpėdinius, asmenys ir visuomenės visais laikais pabrėždavo didumą: statydavo tokias statulas ir paminklus, kurių vien dydis dažnai skatino kurti legendas apie antžmogiškus žygdarbius, susijusius su dieviškomis ar magiškomis galiomis. Dydis ypač veiksmingas, kai išreiškiamas įtaigiausiu simboliu -žmogaus veidu arba figūra. Galvos ar viso kūno vaizdavimas didesnių, nei yra iš tikrųjų, turi ypatingą prasmę. Šiuo atžvilgiu Rašmoro kalnas Šiaurės Amerikoje panašus į Bamijano Budhą Afganistane arba Cizos Didįjį sfinksą, Memnono kolosus Egipte arba Meksikos olmekų galvas: milžiniškos asmenų, tikrų ar išgalvotų, skulptūros padarytos tokio didumo, kad dominuotų virš aplinkos, keldamos galios ir paslaptingumo įspūdį.

Tokios figūros įtaigą iš dalies lemia tai, kad – dėl dydžio ir padėties – jį matoma iš toli. Memnono kolosai, kaip ir Bamijano Budha, buvo karališkąją arba religinę galią išreiškiantys ženklai, matomi plačioje apylinkėje. Kitur, pasinaudojant vietiniu reljefu, paminklas galėjo būti pastatytas ant kalno, taigi dar labiau matomas. Vienas iš tokių buvo La Tiurbi pergalės memorialas, pastatytas Viduržemio jūros pakrantėje ant kalvos, kad skelbtų Romos kariuomenės neįveikiamumą ir imperatoriaus Augusto valdžią.

Didumas ir matomumas kartais gali būti susieti su dar viena nuostabą keliančia ypatybe: daugelis šių kūrinių yra ne tik dideli, bet ir monolitiški. Antžmogiškos galios įspūdį sustiprina tai, jog sunku suvokti, kaip toks milžiniškas akmens luitas arba toks didžiulis metalo liejinys galėjo būti suformuotas ir pastatytas į vietą. Puikus pavyzdys yra Rodo kolosas, vienas iš pirmųjų Septynių pasaulio stebuklų; senovės autoriai parodo, kad „stebuklas” buvo neįtikėtinas technologinis žygdarbis, atliktas liejant statulą vietoje sekcija po sekcijos.

Net šiandien panašiai stulbina senovės laikais sukurti monolitiniai statiniai: Didysis sudužęs Bretanės menhyras, sveriantis 280 t, arba didžiulės Aksumo stelos Etiopijoje, kurių didžiausia sveria per 5001, tačiau net šie monolitai atrodo maži, palyginti su stulbinančiu granitiniu obelisku, kuris guli nebaigtas Asuano skaldyklose pietų Egipte; jis būtų svėręs neįtikėtinai daug – 11501. Aksumo 1-oji stela tikriausiai yra didžiausias monolitas, žmonių kada nors mėgintas pastatyti, o Asuano obeliskas – didžiausias visų laikų monolitas, kada nors pradėtas iškirsti.

Kiekvienu atveju, pasitelkus to meto technologiją, gebėta ne tik atskirti monolitą nuo uolienos, bet ir nutempti (arba nuplukdyti) nemažus atstumus į vietą, kur jį reikėjo pastatyti. Šie akmenys tokie dideli, jog šiuolaikiniai specialistai suka galvas norėdami atskleisti, kaip jie galėjo būti sukurti be XX a. technikos. Tuo labiau jie turėjo stebinti amžininkus, įkūnydami nepaprastų žinių ir galios, kūrybos paslapties vaizdinį. Tai buvo prabangi, bet veiksminga propaganda.

Tačiau milžiniškų figūrų poveikis dažnai susijęs su šventumu, ir daugelis jų išreiškė ne vien galią, bet ir pamaldumą. Bamijano Budha, Rodo kolosas ir Gizos Didysis sfinksas – visi jie turėjo religinę prasmę. Ir Velykų salos statulos turėjo šventumo atspalvį: jos buvo protėvių atstovai, kurių tarpininkavimas, kaip manyta, turėjo lemiamą reikšmę palikuonių gerovei. Šventi buvo ir paveikslai garsiųjų Naskos linijų, išbraižytų Pietų Peru dykumos paviršiuje. Naskos linijos iš tikro suteikia tam tikrą prasmę iŠ tolo matomam vaizdui. Mat nors vienos linijos paprasčiausiai nužymėjo eisenos kelius žemėje, kitos buvo paukščių, žuvų arba beždžionių formos, o tai turėjo prasmę tik žvelgiant iš oro, pakilus virš dykumos. Atrodo, jog jos buvo sukurtos matyti tik dievams arba šamanams, bet ne paprastiems žmonėms.

Uostai, vandens įrenginiai ir keliai

KELIŲ, AKVEDUKŲ IR TILTŲ STATYBĄ, kanalų kasima ir uostų kūrimą, kartais iš tikro milžinišku mastu, galima suprasti kaip gamtos jėgų pajungimą. Mesopotamijos drėkinimo įrenginių pirmtakai buvo paprasčiausi grioviai, kasti vandeniui atvesti į laukus prieš kokius 7000 ar 8000 metų. Atsiradus miestams, valstybėms ir imperijoms, šie sumanymai Įgavo naują užmojį. Geras tokios rūšies laimėjimų pavyzdys (nors iš dalies legendinis) yra Babilono kabantieji sodai: dirbtinis terasų sodas, iškilęs aukštai virš lygios Mesopotamijos salpos, drėkintas iš Eufrato per kanalų ir siurblių sistemą, kėlusią vandenį į statinio viršų, iš kur jis kanalais ir kaskadomis tekėjo žemyn. Karštą Mesopotamijos vasarą tai turėjo būti iš tikro nuostabus reginys: žaliuojantis sodas sausoje lygumoje.

Tačiau vanduo yra ne tik buitinis, bet ir apeiginis dalykas. Pietų Azijoje kaip tik religinės apeigos (galbūt dėl dvasinio apsivalymo) įkvėpė pastatyti Mohendžo Daro Didįjį baseiną: 160 m3 rezervuarą, išklotą bitumu, stovintį „tvirtovės kalvoje” aukštai virš Indo lygumos. Išradingumo ir įgūdžių dėka jo statytojai įveikė didžiulius techninius sunkumus, nors pats statinio pripildymas vandeniu, nesant nei keltuvų, nei siurblių, kėlė daug vargo. Vienas žymiausių kabančiųjų sodų stebuklų buvo sraigtinių siurblių (kartais vadinamų „Archimedo siurbliais”) panaudojimas vandeniui pakelti į terasas.

Ne mažiau įspūdinga buvo hidraulinė užtvankų ir akvedukų technologija. Romėnų pastatyti Nimo ir Segovijos, Kartaginos ir Romos akvedukai iki šiol išdidžiai „žingsniuoja” tų miestų kraštovaizdžiu. Taip pat efektinga yra garsiausia senovės pasaulio užtvanka Al Maribe, Pietų Arabijoje; įspūdinga ne vien dydžiu ir masyviais akmeninių šliuzų pastatais abiejuose galuose, bet ir dėl didžiulio prie jos susikaupusių sąnašų sluoksnio storio, dėl nuniokotų užtvankos liekanų, kai liūčių vandenys galutinai ja pralaužė.

Laukų drėkinimo kanalai lengvai panaudojami ir kaip vandens keliai laivams bei baržoms plaukioti. Stambius krovinius vandeniu galima gabenti kelis kartus pigiau negu antžeminiu transportu. Didžiuliai Kinijos kanalai buvo statomi tiek vandens transportui, tiek pasėliams drėkinti ir potvyniams valdyti. Visų didžiausias buvo VII a. Didysis kanalas, 2700 km ilgio, galėjęs varžytis su Didžiąja kinų siena. Dideli miestai irgi buvo statomi palei gamtinius vandens kelius, jūrų ir upių pakrantėse. Judriuose romėnų Viduržemio jūros keliuose betono, kietėjančio po vandeniu, išradimas buvo plačiai taikomas dirbtinių uostų statybai. Vienas tokių buvo Portas šalia Romos, tačiau galbūt įspūdingiausias uostas pastatytas Cezarėjoje, Viduržemio jūros rytų pakrantėje. Tokie stambūs statiniai tapo saugiomis prieplaukomis, tačiau gamtos užkariavimas dažnai buvo tik laikinas, tie kanalai bei baseinai jau seniai užnešti dumblu.

Keliai, kaip ir uostai, susiję su transportu ir ryšiais. Jie jungė tarpusavyje valstybes ir imperijas, įveikdami gamtines kliūtis, leisdami greitai perduoti įsakymus bei informaciją, pasiųsti kariuomenę. Dauguma didžiųjų pasaulio imperijų turėjo vienokį ar kitokį kelių tinklą, paprastai su stotimis arkliams arba bėgikams keisti. Romėnai ir inkai svarbiausiuose savo imperijų maršrutuose tiesė ilgus kelius su bet kokiu oru tinkama danga. įspūdingiausi inžineriniu požiūriu šie keliai tose vietose, kur kerta gamtines kliūtis, pavyzdžiui, upes arba tarpeklius. Romėnų keliuose buvo statomi akmeniniai ir mediniai tiltai, kartais nemažo ilgio. Inkų kelių tinklui kalnuotame Andų krašte būdingi kabamieji tiltai, virvių laikomi aukštai virš upių ir siaurų tarpeklių. Ir šiandieniniams keliautojams jie palieka neišdildomą įspūdį. Tačiau keliai niekad nebūna grynai praktinės paskirties. Jie palengvina keliones pirkliams ir pasiuntiniams, tačiau drauge yra akivaizdūs juos nutiesusių bendruomenių simboliai. Čako kelių tinklas (JAV pietvakariuose) turi dar didesnę simbolinę prasmę, nes ne tik jungia atokiau esančius Didžiuosius namus, bet atlieka dvasinių kanalų, siejančių gyvųjų pasaulį su mirusiųjų karalyste, vaidmenį.

Senoviniai įtvirtinimai

SAUGUMO siekimas yra vienas svarbiausiu žmogaus veiklos akstinų, o plėtojantis technologijai jo įgyvendinimas tampa vis sudėtingesnis. Tačiau didžiulių tvirtovių ir kitokių fortifikacijų statyba rūpi ne tik praktiniu požiūriu: aukštos sienos ir įspūdingi vartai kuria galios įvaizdį, kuris pasitarnauja ne vien kariniams tikslams. Todėl įtvirtinimai yra ne tik apsauga nuo priešo, bet ir krašto padėties bei valdymo simbolis.

Poreikis turėti nuolatinius apsauginius statinius pirmiausia turbūt atsirado ankstyvosiose sėsliose bendruomenėse, kurios susiformavo įvairiose pasaulio dalyse didėjant gyventojų skaičiui ir žem dirbystei tampant pagrindiniu gyvenimo užsiėmimu. Galbūt patys pirmieji Mesopotamijos miestai buvo neapsaugoti, tačiau 3-ą tūkstantm. pr Kr. iš esmės visi buvo apjuosti ilgomis storomis plaušaplyčių sienomis. įspūdingiausiai ši tradicija pasireiškė Artimuosiuose Rytuose, kur VI a. pr. Kr. Nebukadnecaras pastatydino garsiąsias sienas aplink Babiloną. los minimos ne viename senovės tekste kaip vienas iš Septynių senovės pasaulio stebuklų.

Babilono sienos buvo viso miesto, imperijos sostinės, apsauga. Tokią pat paskirtį turėjo ir Sirakūzų, svarbiausio graikų miesto Sicilijoje, siena. Dionisijo pastatydintos IV a. pr. Kr., jos aptvėrė ne tik patį miestą, bet ir strateginės reikšmės Epipolių plokščiakalnį į šiaurę nuo miesto. Kai kurie valdovai tokių miesto gynybinių įrenginių viduje arba šalia jų statydavosi rūmus – tvirtoves, norėdami įgyti pranašumą ne tik prieš išorės priešus, bet ir savo valdinius. Vano citadelė rytų Turkijoje, viena iš kelių tokių tvirtovių toje srityje, stovėjo senovės miesto pakraštyje ir turėjo ne tik saugoti valdovą nuo priešų antpuolių, bet ir atskirti nuo savo krašto prastuomenės. Panašiai Mikėnai ir Tirintas, žalvario amžiaus pietų Graikijos citadelės, šalia turėjo žemesnįjį miestą, kuriame gyveno paprasti žmonės. Galinga tvirtovė, iškilusi aukštai virš valdinių gyvenvietės, fiziškai išreiškė visuomenės hierarchiją.

Masados tvirtovė Judėjos dykumoje – dar vienas saugumo problemos sprendimo pavyzdys. Karalius Erodas labiau pasikliovė nuošalumu, todėl Masada yra ne tvirtovė, iškilusi virš valdinių būstų, bet atokus atraminis statinys dykumoje, teikęs prieglobstį kritiškos padėties atveju. Kadangi pasirinkta vieta turėjo gamtinių gynybinių ypatybių, svarbiausia buvo ne pastatyti neįveikiamus įtvirtinimus, – pats reljefas atliko didžiąją šio darbo dalį, – bet sukurti karaliui rezidenciją.

Grynai užmoju nė viena senovės tvirtovė negali varžytis su ankstyvųjų imperijų pastatytais linijiniais įtvirtinimais. Romos imperiją II a. po Kr. juosė sustiprintos valstybės sienos: kai kurios jų ėjo gamtinėmis kliūtimis, pavyzdžiui, upėmis, kitos buvo pylimų arba mūro sienų pavidalo. įspūdingiausias tokios rūšies įtvirtinimų pavyzdys neabejotinai yra Didžioji kinų siena. Sunku pasakyti, ar tokie grandioziniai projektai buvo veiksmingi kariniu požiūriu, tačiau imperines ambicijas jie skelbė įspūdingai. Joks šiaurės klajoklis, atsidūręs priešais Didžiąją kinų sieną, negalėjo abejoti didybe imperijos, kuri šitiek metų vertė plušėti šitiek žmonių.

Toks imperijų sienų ekstravagantiškumas vėl primena dvejopą didžiųjų įtvirtinimų paskirtį: valdyti ir ginti. Dviprasmiška tai, kad išvaizda kartais gali būti apgaulinga, pavyzdžiui, inkų Saksavamano tvirtovė iš tikrųjų gal buvo šventykla. Daugelis mokslininkų teigia, jog pietų Britanijos tvirtovės ant kalvų, kad ir Mergelės pilis, buvo veikiau vietos vadų ar bendruomenių valdžios išraiška, nei prieglobsčio ar gyvenamoji vieta. Kai nėra rašytinių šaltinių, dažnai sunku būti tikram, o archeologiniai tyrimai retai pateikia įtikinamų įrodymų. Tačiau gal kaip tik tokių įrodymų nebuvimas ir yra stipriausias šių statinių veiksmingumo liudijimas: saugumą garantavo jų sukurta galios aura, taip pat gynybinių pylimų aukštis ir griovių plotis.

Senovės šventyklos ir šventovės

TIKĖJIMO PAMINKLAI yra vieni didžiausių ir reikšmingiausių žmogaus energijos produktų. Kur įsigalėdavo religija, kaip institucija, valdovai ištisos visuomenės pastangas nukreipdavo šventykloms statyti. Karnako šventyklos Egipte arba actekų Didžioji šventykla Meksike yra tikėjimą skelbiantys kūriniai, turėję stebinti ir dievus, ir žmones. Galbūt valdovai organizavo tokius darbus savo tautų labui, tačiau taip skelbdami savąjį dievobaimingumą, jie siekė ir asmeninės naudos – antgamtinių jėgų palankumo. Be to, dievui pašvęsta šventykla, kurioje įrašytas pamaldaus valdovo vardą mini ir patį valdovą: jo ar jo valdžios teisėtumu galią bei laimėjimus. Galutinis valdovo žingsni? būdavo pasiskelbti dievu ir dar gyvam esant statydintis šventyklas savo garbei. Žvelgdamas į milžiniškas statulas, puošiančias Abu Simbelio šventyklą Egipte, niekas neabejoja, kad faraonas Ramzis I ir yra čia pagerbta dievybė.

Tokios šventyklos yra karališkosios valdžios paminklai, tačiau ir patys religiniai įsitikinimai gali suvienyti žmones ir įkvėpti juos dideliems žygiams. Pavyzdžiui, Stounhendžą pastatė pati bendruomenė, be galingų valdovų ar centralizuotos valdžios. Tvirtas pasiryžimas leido įgyvendinti bendrą tikslą, kurio galbūt siekė daugelis kartų. Daug šimtmečių po Stounhendžo pastatymo privilegijuoti asmenys vis dar norėjo būti palaidoti netoli tų akmenų. Lieka neaišku, ar tą paminklą jie laikė kažkuo ypatingai šventu, turėdami omeny, kad jis buvęs pastatytas jų protėvių, ar manė jį esant magišku dievu arba didvyrių kūriniu, o gal keistu gamtos dariniu. Nesvarbu, kaip jie būtų jį supratę, Stounhendžas išlaikė savo išskirtinumą ir paslaptingumą.

Šventyklos mums parodo, ką visuomenė manė apie savo dievus ir ką manė apie save. Niuarke, Ohajo valstijoje, astronominis didelių žemės pylimu orientavimas atskleidžia, kad šiai visuomenei didžia prasmę turėjo mėnulio laiko ciklų stebėjimas. Kūrybiškai panaudojant savo meto technologijas pasiekta fantastiškų rezultatų: Romos Panteono kupolas yra didžiausias visų laikų šios rūšies statinių. Tarp religinių pastatų yra daug puikių kūrinių, išreiškiančių sudėtingas architektūrines tradicijas; tai ir plaušaplyčių mečetės Tombuktu, Afrikoje, ir Adžantos olų šventyklos Indijoje, ir, žinoma, Partenonas tarp klasikinės Graikijos šventyklų su kolonadomis. Maltoje Džgantija ir kitos ikiistorinės šventyklos yra savaip ne mažiau nuostabios: jas iš didžiulių akmens luitų pastatė nedidelės salos bendruomenės.

Teotihuakano Saulės piramide ir Oro zikuratu to meto gyventojai išreiškė savo troškimą pasiekti dangų, priartėti prie aukštosios dievų, valdžiusių jų likimus, sferos. Borobudūro šventyklos Javoje ir Baharpuro Bangladeše pastatytos kaip Meraus kalno, dangiškojo pasaulio centro, kuriame gyvena dievai, modelis. Statinio orientacija dažnai labai svarbi) pavyzdžiu gnli būt i Vienuolio matirulas Kabokijoje, Misūrio valstijoje, įėjęs į kosmologine schemą, turėjusia užpildyti praraja tarp Žmonių ir antgamtiniu jėgų. Šventyklos gali būti ir relikvines šventiems palaikams saugoti, kurioms reikalinga jų svarba atitinkanti aplinka. Prie tokių priskirtinos Sančio stupa Indijoje, kur yra paties Hudhos relikvijos, taip pat Lansonas Čavine (Peru), išreiškiantis kosmologinės schemos elementus, parodančius žmonių vieta pasaulio sąrangoje.

Čavine panaudota dar viena raiškos priemonė: techniniai įrenginiai tikinčiajam paveikti – pastatytos požeminės galerijos tekančio vandens garsui sustiprinti. Tai mums primena, kad šventyklos buvo statomos ne kaip statiški paminklai, stebėtini iš tolo, bet kaip religinių apeigų ir praktikos, viešos arba privačios, nusistovėjusios iš tradicijos ar dėl tikėjimo, vietos. Ir jeigu galima sakyti, kad šiuos dažnai nepaprastus monumentus pastatė tikėjimo jėga, patys statiniai savo užmoju, gebėjimu stulbinti, sukurti ypatinga apeigų ir ceremonijų aplinka patvirtino ir stiprino ta tikėjimą tvirtindama jį žynių, valdovų ir paprastų pasauliečių sąmonėje.

Velnias

Velnias pakankamai Įžymi būtybė. Apie jį rašė, juo domėjosi labai garsūs žmonės: Dantė, Miltonas, Gėtė, Viljamas Bleikas, Tomas Manas. Deja, nepaisant pastangų, velnio kilmė kol kas nenustatyta. Neaišku ir tai, ar kada nors juo atsikratysime. Nesunku pastebėti, kad nei kasdieninėje kalboje velnias minimas dažniau už Dievą. Žodžiai “velniškas”, “pragariškas” pasakomi daug dažniau nei “dangiškas”, “angeliškas” ar “dieviškas”.

Velnias yra bekūnė protinga būtybė, kurią valdo absoliutus troškimas daryti bloga. Toks velnio apibūdinimas beveik apima įvairiose religijose, liaudies tikėjime bei filosofinėse doktrinose paplitusį jo vaizdinį.

Velnias – svarbus veikėjas ne tik pasaulio pradžioje, bet ir jo pabaigoje. Žydų apokaliptinėje literatūroje vaizduojama mįslinga ir baisi figūra, kuri pasirodys paskutinėmis pasaulio egzistavimo dienomis ir bandys sunaikinti Dievui ištikimą žmonijos dalį. Privis daugybė melagingų pranašų, kurie tarnaus velniui. Pasirodys įvairūs ženklai, blogis galutinai įsivyraus Žemėje, krikščionys bus persekiojami, valdžia žemėje atiteks šėtonui. Tik po to bus galutinė Dievo pergalė Jau ankstyvieji krikščionių rašytojai (Irenicjus, Origenas) siejo, netgi tapatino Antikristą su velniu. Juo vis iš naujo susidomima karu, stichinių nelaimių, maro metu. Daugelis valdovų, tironų, net kai kurie popiežiai buvo tapatinami su Bestija. 16 a. reformatoriai buvo įsitikinę, kad antikristo būstinė – Roma. Šiandien ir katalikai, ir protestantai antikristą retai teprisimena. Tačiau jis labai gyvybingas sektų ideologijose ir okultinėje literatūroje.

Gana problemiįkas yra ir velnio apsėdimas. Apie jį kalbama evangelijose, jį mini Bažnyčios Tėvai. Visi sutaria, kad velnias gali apsėsti kūną. Tačiau tiesioginį poveikį sielai gali daryti tik Dievas. Demonai tegali atakuoti sielą. Vertas dėmesio 17 a. jėzuito Pierre de Berulle pas tebėjimas, kad po Įsikūnijimo apsėdimai pasidarė dažnesni. Kodėl? Mat sukilo Šėtono ambicijos ir jis ėmė mėgdžioti Dievą Kadangi Dievas įsikūnijo žmoguje, tai ir Šėtonas nori susijungti žmogumi (vadinamoji hipostacinė misija). Kol kas jam tai nepavyksta, bet kiekvienas apsėdimas tarsi naujas bandymas.

Niekada nebuvo sutariama dėl tikslaus velnių skaičiaus. “Balono Talmudas” tvirtina, kad kiekvienas žmogus turi po tūkstantį dvasių iš dėžinės ir kairės, tad susidarytų gana imponuojantis skaičius. Apsireiškime Jonui aptikome miglotą aliuziją, jog maištą prieš Dievą sukėlė trečdalis angelų. Deja, nežinome, kiek iš viso jų buvo. 86 a. vienas vyskupas pareiškė, kad -iš viso yra 133 300 668 velniai. Kitas, išgąsdintas tokio skaičiaus, teigė, kad jų, šiek tiek mažiau – 44 (milijonai. 17 a. kai kurie liberalesni mąstytojai tikino, batonas tėra vardas ir kad egzistuoja tik vienas velnias. Jokių oficialių pareiškimų šiuo klausimu nėra..

Žinome, kad velnio reikšmė Europos kultūrai ypatinga dėl šių priežasčių: racionalizmo, švietimo, mokslo atradimų. Tačiau toks požiūris gana paviršutiniškas. Visi minėti veiksmai daugiau tinka Dievo, negu velnio “destrukcijai’ juk velniai (kaip ir angelai) tėra savarankiškos būtybės. Jų galios daug didesnės už mūsų, tačiau linkę abejoti ir tuo panašūs į mus. Logiškai mąstant, abejoti Dievu daug racionaliau, negu abejoti angelais ar velniais. Tačiau mūsų visuomenėje tikėjimas velniu laikomas prietaru ir obskurantizmu, o tikėjimo pievų reputacija nepalyginamai aukštesnė. Tad galime padaryti šias išvadas:

1.    Velnias egzistuoja, bet dėl nesuprantamų priežasčių nori linus suklaidinti ir įtikinti; kad jo nėra.

2.    Ateizmas turėjo įtakos ir.Bažnyčios mokymui. Negalėdama  atsisakyti Dievo, ji tik puse lūpų užsimena apie angelus ir velnius. Netiesiogiai pripažįstamas velnio mitologiškumas.

3.    Žmonijos nuotaikos tampa vis optimistiškesnės: galima įveikti bet kokį blogį, galima sukurti brolišką, laimingą ir ramų pasaulį. Jeigu ši hipotezė teisinga, tai aišku, jog velnias teisingai daro, klaidindamas mus, kad jo nėra.

Vampyrai

Vampyras yra ne nemateriali dvasia, bet prisikėlęs lavonas. Jis turi ir tam tikrų bekūnės dvasios galių bei sugebėjimų. Vampyras atrodo kaip lavonas – liesas, blyškus; palietus – Saitas kaip ledas. Kai kuriuose pasakojimuose jis apibūdinamas kaip sudžiūvęs skeletas -Egipto mumija. Jis gali būti apsisiautęs skraiste, bet dažniausiai jis vaikšto apsivilkęs normaliais rūbais. Kartais, jeigu gerai maitinasi, jis gali būti ir visai neplonas. Tada jis būna tarytum siurbėlė, išpampęs nuo iščiulpto kraujo. Tuomet, jį palietus, jis gali pasirodyti karštas. Jo lūpos dažnai iššieptos, kad matytųsi ilgi smailūs vilko dantys. Vampyro akys žiba, o kartais blyksi, ausys gali būti smailios kaip Drakulos. Vampyro pirštų nagai aštrūs, riesti, antakiai virš nosies susisiekiantys. Jis labai plaukuotas. Plaukai auga net ant delnų. Nors ir liesas, jis labai stiprus.

Bulgarų vampyras turi tiktai vieną šnervę. Lenkų vampyro liežuvis turi aštrų galiuką. Graikų pasakojimuose vampyrai būna mėlynomis akimis. Tai reiškia, kad mėlynakių žmonių Graikijoje nėra. Kiekvienas, kuris kuo nors iš aplinkinių išsiskirdavo, buvo patogi auka. Žmonės su kiškio lūpomis, rudais plaukais, turintys apgamus, vaikai, gimę su dantimis, būdavo persekiojami už “vampy-riškumą”.

Folklore vampyrams teikiama įspūdingų antgamtinių jėgų. Senos Rytų Europos legendos vampyrą apibūdina kaip vaikščiojantį numirėlį. Jis gali išlįsti iš savo kapo irvėl į jį įlįsti pro šešių pėdų žemės sluoksnį. Pasak kai kurių Balkanų pasakojimų, vampyro kape yra mažų skylių, kurios eina iki pat jo karsto. Pro jas būtybė išlenda į paviršių. Taigi vampyras yra materialus kūnas, turintis nematerialios dvasios savybių. Vengrų istorijose vampyrai turi magišką galią pasiversti rūko debesimis. Šį triuką pasisavino Bremas Stoukeris “Dra-kuloje”. Jo vampyras, norėdamas pasiekti auką, į užrakintus kambarius prasiskverbdavo pro durų apačią, rakto skylutę.

Vampyras gali pasiversti ir žvėrimi. Žvėrys jam kartais padeda. Drakula savo žinioje turėjo vilkų gaują keliautojams gąsdinti. Senose istorijose vilkai ar vilkolakiai kartu su katėmis, pelėdomis, žiurkėmis veikia kaip vampyro pagalbininkai. Vampyras dažniausiai pasiverčia vilku arba kate. Pavyzdžiui, Drakula galėjo pasiversti vilku. Taip pat jis galėjo pasiversti šikšnosparniu; tai ypač akcentuojama filmuose.

Dar viena vampyro savybė – jis hipnotizuoja savo aukas, priverčia jas nesipriešinti ir nebeatsiminti savo baisiojo svečio kitą rytą. Vampyras gali nuolatos lankyti tą pačią auką, kuri kitą rytą skųsis tik buvusios nakties košmarais. Beje, yra visokių būdų, kaip nuo jo apsisaugoti. Vampyro veikimas yra suvaržytas labiau negu kokio kito veikėjo. Jis gali būti aktyvus tiktai naktį. Kadangi vampyras yra vaikščiojantis lavonas, tai dieną jis privali ilsėtis, ir ne bet kur, o būtinai savo kape. Kai kuriose Balkanų legendose pasakojama apie vampyrus, vaikščiojančius dieną. Seni pasakojimai neteigia, kad saulės šviesa vampyrui būtų labai kenksminga. Jos kenksmingumas – tai idėja, atėjusi iš siaubo literatūros ir filmų. Apskritai vampyrui gali pakenkti daugelis dalykų. Kaip ir piktosios dvasios, jis vengia sidabro, taip pat neapkenčia česnako. Šio augalo aitrių žiedų, jei netoliese yra vampyras, patartina turėti ant palangės ar kaklo. Nuo krikščionybės laikų vampyrai labai bijo Nukryžiuotojo. Mat tikima, kad visokia blogybė kyla iš Šėtono ir kad Kristaus simbolis ją veikia. I a. bažnytininkų teorijos teigė, kad lavonas, tapęs vampyru, buvo prikeltas demono iš pragaro, o ne jo paties dvasios. Todėl jis ypač turėtų bijoti Nukryžiuotojo.

Sidabras, česnakas ir kryžius yra gynybinės magijos formos Šalyse, kuriose įsišaknijusi vampyrų baimė, numirėlis apdedamas įvairiais talismanais tam, kad “pritvirtintų” jį prie kapo. Dažnai imamasi atsargumo priemonių, nes manoma, kad numirėlis ims vaikščioti kaip vaiduoklis. Pavyzdžiui, savižudžiai, nužudyti nusikaltėliai ir kt. paprastai laidojami po tekančiu vandeniu, prie sankryžų arba lavonui per Širdį perveriamas iešmas.

Jeigu Šios priemonės nepadeda, reikia vampyrą pagauti. Tada jį sunaikinti nesunku. Pabaisą naktį (tuomet ji būna aktyvi) galima nušauti sidabro kulka. Tiktai gaudytojas turi išvengti hipnotizuojančių vampyro akių. Svarbu, kad kulka būtų padaryta iš ištirpdyto kryžiaus arba bent palaiminta šventiko. Saugesnis būdas – aptikti vampyrą jo karste. Svarbiausia – perdurti aštriu mietu jam širdį. Pasakojimai pataria, kad mietas būtų iš švento erškėčio arba epušės medžio. Vampyras turi būti pervertas vienu smūgiu, antraip burtai neveiks. Albanų legendose vietoj mieto vartojamas kalavijas. Kitos legendos rekomenduoja nukirsti pabaisai galvą. Kartais nukirsta galva arba perdurtas mietu vampyras galutinai sunaikinamas ugnimi Šios galingos gynybinės ir puolamosios priemonės teikia gyviesiems pranašumą. Tačiau vampyras turi vieną magišką galią: savo aukas jis irgi gali paversti į vampyrus. Kai kurie pasakojimai teigia, kad kiekvienas numirėlis, netekęs kraujo, užpultas vampyro tuoj pavirs į vampyrą. Balkanų šalyse kiekvienas, miręs nuodėmėje, be Bažnyčios palaiminimo, prisikelia vampyru. Tai visų pirma pasakytina apie savižudžius. Priesaikos laužytojai arba žmonės, prakeikti savo tėvu, bei šiaip piktavaliai po mirties gali pasidaryti vampyrais.

Taigi saugokitės vampyrų!

Kas gi tas spiritizmas?

Pastaruoju metu imta visuotinai domėtis spiritizmu. Ypač juo domisi jaunimas. Kas yra spiritizmas, kokios jo pasekmės? Apie tai pasakoja Neatpažintų reiškinių ekologijos asociacijos vyresnysis mokslinis bendradarbis Jurijus Fominas.

–    Spiritizmas yra bendravimas su kai kuriais kontrahentais. Bendraujama įvairiais būdais: naudojant lėkštę, adatą, planšetę, automatinį raštą, keičiantis informacija mintyse. Spiritizmas yra viena žmogaus ekstrasensorinių sugebėjimų apraiškų. Šį reiškinį tyrinėjame apie ketvirtį amžiaus. Jam perprasti pirmiausia reikia atsakyti į labai svarbų klausimą: ar kontrahentas egzistuoja tikrovėje, ar yra paties žmogaus vidinė veiklos apraiška? Tyrimai rodo, kad toks kontrahentas iš tikrųjų egzistuoja ir su juo keičiamasi informacija.

Norint išaiškinti, koks tai kontrahentas, teko atlikti papildomus tyrimus. Išanalizavome spiritizmo seansų protokolus per pastaruosius šimtą metų (Rusijoje spiritizmas paplito maždaug nuo 1880 metų). Be to, atliktas tiesioginis šio reiškinio tyrimas. Surengėme specialius seansus (pavienius ir grupinius) įvairaus pobūdžio informacijai išsiaiškinti. Gautoji informacija buvo analizuojama, lyginama, gretinami įvairių grupių spiritistų parodymai. Tuo grindžiami tam tikri dėsniai.

–    Paprastai kontrahentas nustatomas pagal dalyvaujančių spiritizmo kontakte žmonių interesus ir bendrą intelekto lygį. Pavyzdžiui, šio amžiaus pradžioje ir praėjusio pabaigos spiritizmo protokolams būdinga, kad juose neminimi ateiviai, Aukščiausiasis Protas ir pan. Kontaktuota su Dievu, šventaisiais, nelabąja jėga, žymiais žmonėmis arba mirusiai giminaičiais bei artimaisiais. Pirmąkart ryšys su ateiviais spiritizmo protokoluose pažymėtas penktojo dešimtmečio pabaigoje, o Aukščiausiasis Protas kaip sąvoka ir kaip kontrahentas atsiranda tik septintojo dešimtmečio viduryje.

Analizuojant protokolus įrodyta, kad spiritizmo seansuose originali informacija tesudaro 5 proc, retkarčiais 10 proc Visa kita arba jau žinoma seanso dalyviams, arba neįmanoma patikrinti, arba tėra gryna dezinformacija. Beje, dezinformacijos lygis paprastai labai didelis, todėl naudoti spiritizmą tikrai informacijai gauti yra beviltiškas reikalas.

Spiritizmo praktikuotojams kartais gresia netgi liūdnos pasekmės į spiritizmo kontaktus žmonės iš pradžių žiūri lengvabūdiškai, tiesiog smalsauja, kas iš to išeis. Tačiau vėliau spiritizmas juos “pagauna”, o gavę šiek tiek patikimesnių duomenų, įsitikinę kontakto realumu, jie pradeda rimtai vertinti šį dalyką. Paprastai iš spiritistu grupės išsiskiria vienas kitas žmogus, itin jautriai reaguojantis į gautąją informaciją, tad vėliau jie dažnai jau atsisako techniniu priemonių (lėkštės, adatos, planšetės) ir mintinis kreipiasi į savąjį kontrahentą. Šitie spiritistai visiškai pasitiki gautąja informacija, vadovaujasi ja kasdien ir pagaliau atsiduria kontrahento įtakoje, negali atlikti jokio poelgio, nepasitarę su juo. Tai labai pavojingas laikotarpis – žmogus visiškai praranda savarankiškumą ir tampa kontrahento vergu.

Mūsų praktikoje dažni atvejai, kai šioje stadijoje atsidūręs kontrahento įtakoje žmogus nusižudydavo arba mirdavo ligoninėje, geriausiu atveju patirdavo sunkią psichinę traumą. Mums žinoma faktų, kai spiritistai gaudavo duomenų iš kontrahentų, jog tam tikrą dieną ar valandą bus paimti iš Žemės. Šitokios pranašystės paprastai tSsipDdydavo – žmogus mirdavo tada, kada jam būdavo išpranašauta.

Koks gi iš tikrųjų tas kontrahentas?

– Paprastai kontrahentas nesako tikrojo vardo, tik prasimanytąjį, priskiria sau aukščiausias pareigas. Mūsų tyrinėjimuose šimtus kartų sutikdavome žmonių, pasak jų pačių, kontaktavusių su Dievu, Aukščiausiuoju Protu, kitomis aukštosiomis jėgomis. Tačiau tiriant nė sykio nepavyko užmegzti žmogaus ir kažkokio aukštesniojo arba žemesniojo proto ryšio. Pasirodo, per spiritizmo seansą praktiškai neįmanoma nustatyti informacijos keitimosi netgi su šalia žmogaus gyvenančiu šunimi. Čia turime reikalų su įvairaus pobūdžio informacijos nešėjais, nesuderinamais kontaktuose tarp rūšių.

Su kuo gi kontaktuoja spiritistas? Yra žinoma, kad mirtis nėra visiškas biologinės būtybės žuvimas. Ji tėra perėjimas į kitą kokybės būklę. Mat kiekviena gyva būtybė, pradedant augalu ir baigiant žmogumi, turi tam tikrą informacijos kompleksą, koncentruojantį savyje visas raidos programas ir įgytuosius per gyvenimą, kontaktuojant su išorės aplinka, savo protinėje veikloje dalykus. Sis informacijos kompleksas valdo visą biologinės struktūros raidą. Mirštant ši struktūra irsta, bet informacijos kompleksas išlieka. Išlieka ne tik visa informacija, bet netgi sąmonė.

Žūstant biologinei struktūrai, informacijos kompleksas konservuojamas. Jis nebegali savarankiškai veikti. Kad Šios struktūros aktyvumas atsiskirtų, būtina papildyti jo energiją. Vienas galimų tokios mitybos būdų – gyvo žmogaus energija. Per spiritizmo seansą žmogus ima kontaktuoti su kažkokiu mirusio žmogaus informacijos kompleksu, suteikia jam savo energijos ir pažeidžia konservacijos būklę.

Eksperimentavome, norėdami nustatyti šių struktūrų galimybes. Nustatėme, kad jos neturi nei regėjimo, nei klausos, nei kitų jutimo organų. Per spiritizmo kontaktus jie naudojasi kontaktuotojo jutimo organais, t. y. iš spiritistų turi atsirasti vienas kitas žmogus donoras, suteikiantis Šiai informacijos struktūrai savo energijos ir informacijos. Be šių dalykų informacijos struktūrų aktyvumas neįmanomas.

Dabartiniu metu spiritizmu susidomėjo šimtai tūkstančių žmonių. Tai aiškinama tuo, kad dabar formuojasi nauja biologinė rūšis, pakeisianti žmogų. Viena Šios naujos biologinės rūšies ypatybių bus perėjimas iš žodinio kontakto j telepatinį, nes žodinis kontaktas informaciniu požiūriu labai neimlus. Plėtojantis protingos būtybės intelektui, jis stabdo informacijos apykaitą, o telepatijos kontaktas yra tobulesnė apykaitos forma.

Naujoji biologinė rūšis jau pradeda formuotis. Tačiau tai vyksta pamažu, tolydžio, iš kartos į kartą. Viena jos susidarymo priemonių yra ekstrasensinių gabumų tobulinimas, o šių gabumų viena į pasireiškimo formų – spiritizmas. Todėl daugelis įgijusių ekstrasenso gabumų žmonių juos spiritizmo seansuose panaudoja kaip patraukliausią ir paprasčiausią informacijos suvokimo bei įgyvendinimo formą: Tačiau pernelyg didelis susižavėjimas spiritizmu gali psichikai susargdinti visuomenę.

Įspėjimas

1880 metais britų ambasadorius Paryžiuje lordas Dufferinas atostogavo draugo dvarelyje Airijoje. Vieną naktį jis pabudo iŠ gilaus miego, jausdamas didelį, nepaaiškinamą nerimą.

Lordas Dufferinas atsikėlė iš lovos ir priėjo prie lango. Staiga pievutėje priešais namą jis pamatė mėnesienos apšviestą keistai susigūžusią būtybę. Žmogus sunkiai žingsniavo, sulinkęs nuo nešamo ant pečių krovinio. Nešamas daiktas mėnesienos šviesoje savo forma priminė karstą. Susinervavęs Dufferinas išbėgo iš kambario į terasą. “Ką jūs ten veikiate?”  šūktelėjo jis Keistajam vyriškiui.

Žmogus pakėlė galvą ir lordas Dufferinas išvydo raukšlėtą, atstumiantį veidą, kurio vaizdas jį stipriai sukrėtė. Kai lordas antrą kartą paklausė vyriškį, kur jis neša tą karstą, bjaurusis senis staiga pranyko.

Rytą lordas papasakojo apie naktinį atsitikimą namo šeimininkui, tačiau jo niekaip negalėjo paaiškinti.

1890 metais, praėjus dešimčiai metų nuo minėto įvykio, Paryžiuje lordas Dufferinas ėjo į tarptautinį diplomatinį priėmimą Grand Hotelyje. Kaip įprasta, viešbučio hole nusileido liftas, kuriuo lordas su savo sekretoriumi turėjo pakilti į jiems reikiamą aukštą. Staiga lordas Dufferinas pasitraukė nuo lifto ir kategoriškai atsisakė juo važiuoti – liftininkas buvo tas pats atstumiantis žmogėnas, matytas Airijoje prieš dešimt metų.

Kabina pajudėjo be lordo ir jo sekretoriaus. Ambasadorius nuėjo paklausti administratoriaus apie keistąjį liftininką.

Staiga pasigirdo kauksmas – lifto kabina dideliu greičiu lėkė žemyn. Pasirodo, penktajame aukšte trūko trosas, kėlęs vagonėlį. Visi keleiviai žuvo.

Apie šį įvykį buvo rašoma spaudoje, juo domėjosi Britų metafizinių reiškinių tyrimo draugija. Na, o lordui Dufferinui nepavyko nustatyti keistojo liftininko asmenybės, nors jis, kaip pasirodė, išgelbėjo lordui gyvybę. Nei viešbučio direkcija, nei policija, tyrusi Šį įvykį, nesugebėjo rasti jokių duomenų apie bjaurųjį liftininką.