Rodo kolosas

Vienas iš septynių – pasaulio stebuklų, apie kurį galbūt mažiausiai žinoma, yra Rodo kolosas. Neliko jį mačiusių žmonių pasakojimų, kaip jis atrodė, kai dar stovėjo, ir berods kitaip, negu daugelio kitų klasikinių skulptūrų, nebuvo padaryta jo kopijų. Nežinoma net tiksli jo buvimo vieta. Ar jis iš tikro stovėjo ties uosto vartais? Žinoma, buvo įprasta ant pakylų ties įplaukomis į uostus statyti dideles statulas norint priblokšti svetimšalius jūrininkus, tačiau kiti ginčijo, kad Kolosas buvęs ne prie pat vandens, bet Raitelių gatvės pradžioje, kur dabar stovi sena turkų mokykla. Vis dėlto  senovės rašytojo Filono Bizantiečio dėka žinome, kaip Rodo kolosas buvo sukurtas. Ir iš tikrųjų dėl didaus technologinio laimėjimo – didžiulės (33 m aukščio) bronzinės figūros, kurios  net pirštai buvo didesni už daugelį to meto statulų, nuliejimo – jis buvo pripažintas vienu iš Septynių pasaulio stebuklų.

Iš esmės Kolosas buvo padėkos auka Saulės dievui Helijui, Rodo globėjui, už miesto išvadavimą iš Sirijos valdovo Demetrijo Poliorketo apsiausties 305 pr. Kr. Jo pravardė reiškė “apsiaučiantysis miestus”, tačiau Rodas pasirodė esąs lygiavertis priešininkas. Pasitraukdamas nuo salos, Dometrijas paliko apgulos mašinas, kurias rodiečiai nedelsdami pardavė, o gautas lėšas panaudojo Koloso statybai.

Pastatyti Kolosą buvo pavesta garsiam skulptoriui Charui. Manoma, kad jis sukūrė jaunuolio figūrą su galva, papuošta liepsnos liežuvių aureole ir palaidais garbanotais plaukais, tarsi plaikstomais vėjo. Tai buvo Saulės dievui būdingi bruožai, ir galbūt Koloso veidas buvo tikroviškas, beveik angeliškas, pravertomis lūpomis, kaip ant išlikusių to laikotarpio monetų vaizduojamas Helijas. Milžiniška statula, spindinti saulėje ir iškilusi virš miesto pastatų, be abejonės, stebino tiek rodiečius, tiek svetimšalius.

Koloso statyba

Dėl Koloso dydžio buvo neįmanoma atskirai nulieti galūnių ir liemens, o paskui juos sujungti. Filonas sako, kad Charas vis dėl to figūrą liejo vietoje,  tačiau dalimis.  Darbas buvo pradėtas 294 pr. Kr. nuo pėdų: jos buvo nulietos ir pastatytos į vietą ant marmurinio pagrindo. Tuomet prie pėdų, kruopščiai padarius atitinkamas liejimo formas, buvo išlieta apatinė blauzdų dalis. Taip pamažu Kolosas augo. Figūra buvo tuščiavidurė, viduje sutvirtinta gulsčiais geležiniais spyriais ir prikrauta akmens luitų.

Darbui prie Koloso einant į viršų, buvo nuolatos aukštinamas žemės kauburys, sudarantis aikštelę, ant kurios stovėdami meistrai galėjo formuoti ir lieti dar vieną figūros dalį. Viso šio proceso keblumas tai, kad Charas nematė, kaip statula atrodo, kol nebuvo nulieta ir pritvirtinta paskutinė dalis, – tik tada, nukasus kauburį, atsiskleidė visas Koloso grožis.

Statulai padirbti būtų nepakakę visų salos bronzos ir alavo atsargų, bet Rodas buvo vienas pagrindinių prekybos centrų, tad papildomai buvo galima atgabenti jūra. Tai, jog nuolat reikėjo gauti reikiamą bronzos kiekį, gal buvo viena priežasčių, kodėl Kolosas kilo tik po 2-2,5 m per metus. Kita priežastis buvo laikas, sugaištamas bronzai išlydyti ir išlieti į formas, žemių pakylai konstruoti bei kelti ir pačiam Kolosui statyti.

Kad tokia aukšta statula atlaikytų vėjus ir kitus gaivalus, ji turėjo būti kolonos formos. Rankos turėjo būti priglaustos prie šonų arba iškeltos tiesiai aukštyn, nes dėl jų svorio ir dydžio jokia kita padėtis nebūtų buvusi tvirta. Taip pat reikia atmesti mintį, kad Kolosas stovėjo apžergęs uosto vartus: tuo atveju atstumas tarp statulos pėdų turėjo būti 120 m., o tai paprasčiausiai yra XV a. keliautojo vaizduotės vaisius. Paradoksalu, turint omeny jo pavadinimą, kad Rodo kolosas stovėjo tik kiek daugiau negu 50 metų: buvo baigtas statyti 282 pr. Kr., o 226 pr,. Kr. per žemės drebėjimą nuvirto. Patys griuvėsiai tapo įdomybe, traukiančia keliautojus, tačiau VII a. juos išsigabeno kažkoks sirų pirklys.

Aleksandrijos švyturys

Aleksandrijos Faro – švyturys tradiciškai buvo laikomas septintuoju senovės pasaulio stebuklu. Švyturys sumanytas laivams saugiai nukreipti į Aleksandrijos uostą, ir manoma, kad jo statyba truko penkiolika metų ir kainavo didžiulę 800 talentų sumą. Jį pastatydino Ptolemajas I,  o valdant Ptolemajui II jis buvo pašvęstas. Išskyrus Gizos piramides, tai buvo aukščiausias senovės pasaulio statinys.

Faro švyturys stovėjo saloje ties įplauka į Aleksandrijos uostą; toje vietoje dabar yra viduramžių arabų Kait Bėjaus tvirtovė. Galimas dalykas, centrinis tvirtovės bokštas buvo pastatytas ant švyturio pamatų, todėl gali atitikti jo planą ir matmenis. Į tvirtovės sienas buvo įmūryta daug Faro liekanų. Vis dėl to nepaprastai sunku tiksliai atkurti jo išvaizdą, nepaisant schemiškų vaizdų ant senovės monetų ir mozaikose, aprašymų klasikinių bei arabų autorių tekstuose. Manoma, kad seniai sugriuvęs Abu Kyro bokštas buvęs pastatytas Faro švyturio pavyzdžiu. Tai ir viskas, kas buvo žinoma iki XX a. 7 dešimtmečio, kai egiptietis nardytojas jūros dugne ties Kait Bėjaus fortu atrado didžiulių akmens blokų ir statulų. Tikima, jog tai ir yra sugriuvusio švyturio liekanos, ir pastaruoju metu jas tyrinėja prancūzų narų ir archeologų grupė.

Faro švyturys buvo trijų dalių bokštas, kaip manoma,  apie 135 m aukščio. Apatinė jo dalis buvo stačiakampė, pastatyta ant pakylos; joje buvo patalpos švyturio įgulai, jų gyvuliams ir maisto atsargoms. Aplink bokštą buvo aikštelė, nuo kurios iki durų kilo rampa. Stačiakampės apatinės dalies viduje buvo siena, laikanti aukštesniąsias bokšto dalis, į kurias buvo lipama vidine įvija rampa. Vidurinė bokšto dalis buvo aštuoniakampė, viršutinė – cilindro formos, ant jos stovėjo Dzeuso statula.

Nepaisant irimo ir taisymų, Faro švyturys iš esmės nesugadintas stovėjo iki XIV a. Kažkuriuo metu iki XII a. jis smarkiai nukentėjo nuo žemės drebėjimo, po jo kvadratinis pagrindas buvo sutvirtintas kontraforsais, o ant jo pastatyta mečetė. Šis statinys visiškai sugriuvo per kitą žemės drebėjimą, 1303 m., ir galiausiai 1476 m. jo vietoje buvo pastatyta Kait Bėjaus tvirtovė.

Megalitinis Niugreindžo kapas

Vienas didžiausių antkapinių paminklų vakarų Europoje, Niugrendžas pūpso neaukštame kalvagūbryje šiauriniame Boino krante, apie 50 km į šiaurę nuo Dublino. Pastatytas maždaug 3100 pr. Kr., jis stovi koridirinių kapų kapinyne, kurio kiti du pilkieji pilkapiai vadinami Doutu ir Noutu. Pagrindinė koridorinio kapo ypatybė yra akmeninis koridorius, kuriuo buvo galima patekti į laidojimo kambarį, taigi ne kartą jame laidoti. Tačiau Niugreindžas išsiskiria iš kitų dydžiu, stačiakampiu stogo langeliu ir megalitinio meno vaizdingumu.

Niugreindžo stogo langelis yra siaura akmenimis įrėminta skylė, įrengta tiesiog virš angos į koridorių. Keletą dienų prieš ir po žiemos saulėgrįžos (gruodžio 21 d.) tekančios saulės spinduliai, prasiskverbę pro stogo langelį, nusidriekia išilgai koridoriaus ir apšviečia laidojimo kambarį. Norint pasiekti šį tikslą, pilkapio statytojai turėjo keletą metų atidžiai stebėti, galbūt pasižymėti teisingą pilkapio ir jo dalių padėtį. Tai buvo tikras planavimo žygdarbis.

Šį pirminį planavimą rodo išlikę itin gausiai išraižyti Niugreindžo akmenys: du pilkapį supančio tako akmenys, kurių vienas stovi priešais angą, o kitas priešingoje kapo pusėje. Ne taip kaip kiti tako akmenys, šie išraižyti vietoje ir abiejų raižiniuose yra vertikalus rėžis, ženklinantis tikslią pilkapio padėtį.  Jie galėjo būti naudojami kaip vizavimo linija, nors labiausiai tikėtina, kad jie irgi turėjo simbolinę prasmę.

Tikra tai, kad Niugreindžas buvo didingas statinys, apjuostas tako akmenų, kurie buvo ne tik gausiai išraižyti, bet tikriausiai ir ryškiai nuspalvinti, o statinio viduje slypėjo laidojimo kambarys, dengtas šaunančiu į viršų lubų skliautu ir kiekvieną viduržiemį apšviečiamas tekančios saulės spindulių.

Atrėjo lobynas Mikėnuose

Atrėjo lobynas iš tikrųjų yra kapas, bet dėl puošnumo ilgą laiką buvo manoma, jog jame paslėpti karaliaus Atrėjo, Agamemnono tėvo, turtai. Pastatytas apie 1350 pr. Kr. ir, nors nežinoma, kokia buvo pradinė jo paskirtis, tikrai vertas karaliaus: pagrindinis kambario kupolo viršus daugiau kaip 13 m aukštyje, o koridorius 37 m ilgio. Jis stovi į pietvakarius nuo Mikėnų tvirtovės Graikijos Peleponese, o mirusiojo padėtį visuomenėje bei turtingumą rodo to statinio monumentalumas: jis pranoko bet kokius praktinius tikslus. Atrėjo lobynas, įspūdingas senovės architektūros kūrinys, yra puikiausias šios rūšies statinių pavyzdys tiek dydžiu, tiek apdailos kokybe.

Mikėnų tolo stiliaus kapai buvo skirti svarbiems pareigūnams arba didikams laidoti. Įsikirtęs į kalvos šlaitą, tolo kapas yra apskrito plano – iš čia ir jo pavadinimas, o viršuje baigiasi smailėjančiu kupolu. Dėl savotiškos formos jie dar vadinami aviliniais kapais. Vyrauja nuomonė, kad tolo kapai pradėti statyti Kretoje; žalvario amžiaus viduryje ir pabaigoje jie pakeitė paprastus šachtinius kapus. Žinoma ir ankstesnių pavyzdžių, tačiau ši forma įsivyravo vėlyvojo žalvario amžiaus pradžioje, kai ji paplito Graikijos žemyninėje dalyje. Pasitaiko ir regioninių atmainų, bet apskritai forma ir, žinoma, paskirtis, lieka tos pačios.

Kapo statyba

Visas kapas buvo pastatytas iš dailiai tašytų akmenų. Fasadas išpuoštas žalsvu ir rausvu marmuru, angos šonuose stovėjo po puskolonę. Jos buvo išraižytos zigzaginiais ir spiraliniais raštais; spiralėmis buvo išpuoštas ir akmuo, kadaise stovėjęs trikampėje nišoje virš durų sąramos, kuri dabar tuščia.

Pirmiausia reikėjo kalvos šlaite iškasti angą, pašalinant žemes ir akmenis. Šis darbas priklausė nuo darbininkų skaičiaus, tačiau tikrai galėjo užtrukti du mėnesius ar ilgiau. Paskui buvo iškasti žemės be akmenys, užimantys būsimojo kapo vietą.

Mūryti pradėta nuo koridoriaus sienų, kad neįgriūtų šonai. Buvo naudojami vietiniai akmenys iš skaldyklos, esančios už maždaug 1km. Durų anga tikriausiai buvo statoma užbaigus du trečdalius kambario, prieš mūrijant viršutines eiles. Kaip ir koridorius bei kambarys, anga buvo aptaisyta tašytais ir tiksliai pritaikytais akmens luitais. Virš angos buvo įstatyti du sąramos luitai, kurių vienas sveria daugiau kaip 100 tonų. Aukščiau sąramos akmenų eilės buvo sudėtos įžambiai, todėl liko trikampė tuščia ertmė, padedanti nukreipti didžiulį kupolo svorį į šonines sienas, bet ne į durų sąramą. Į angą virš sąramos buvo įstatytas išraižytas akmuo. Durys, kurių jau nebėra, galbūt buvo medinės.

Visa statyba galėjo trukti daugiau kaip pusę metų, galbūt net apie metus. Daug vyrų reikėjo akmenims skaldyti ir gabenti, paruoštiems luitams užkelti į vietą. Buvo reikalingi skulptoriai durų kolonoms iškalti ir kapo fasadui išpuošti raižiniais. Stebėtina, kad kapo statybai padėta tiek daug pastangų, nes vėliau jis buvo uždengtas ir paslėptas nuo žmonių akių.

Kas yra archeologija?

Archeologija

Daug žinių suteikia archeologija, kruopščiai tiriant iškasenas, išgaunanti papildomų duomenų iš tekstų bei piešinių. Kartais tik pasitelkę archeologiją, galime sužinoti, kaip statinys ar paminklas atrodė iš pradžių. Nuostabiai išraižytos šventyklos ir rūmai – ne vien architektūrinio genijaus ir meninio meistriškumo, bet ir sugebėjimo kilnoti didžiulius statybinių medžiagų kiekius, kartais atvilktus iš tolimų vietų, liudininkai. O kur dar įspūdingi inžinerijos žygdarbiai: tiltai, akvedukai ir didžiuliai kanalai. Archeologija yra nepaprasta priemonė, padedanti atskleisti, kaip šių rezultatų pasiekta.