Kur dingo neandertalietis?

Knygos “Žemės Civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo” II dalis

 III sintezės “Kur dingo neandertalietis?“ santrauka.

Tokios sudėtingos būtybės kaip žmogus evoliucija turėjo būti labai labai ilgas procesas. Todėl žmogaus kilmės istorija paprastai pradedama nuo australopitekų prieš milijonus metų gyvenusių rytinėje Afrikoje. Pvz. plačiai žinomas radinys – Ausralopithecus afarensis patelės, gyvenusios prieš 3,18 mln. metų, griaučiai. Liusi (Lucy, taip ją mokslininkai pavadino) buvo apie 4 pėdų aukščio, svėrė maždaug 30 kilogramų ir turėjo 400 cm3 smegenų. Iš jos griaučių anatomijos sprendžiama, kad Liusi stovėjo stačia ir vaikščiojo dviem kojom.

     Tačiau žmogaus vystymasis turi vieną mįslingą laikotarpį, prieštaraujantį nuoseklios evoliucijos logikai. Tai periodas kai Žemėje neandertaliečius pakeičiame mes – kromanjoniečiai. „Kromanjoniečiai perėjo nuo beveik vien biologinės pirmtakų evoliucijos iki socialinės. Jų vystymuisi ypač reikšmingi pasidarė auklėjimas, mokymas, patirties perteikimas“(Bendroji biologija. Vadovėlis X-XI klasei. K. 1984. P. 90). Iškyla klausymas, o kas buvo iki mūsų? Gyvūnų seka, kurios bazėje buvo sukurtas žmogaus genomas?

Neandartalietis

     Neseniai mokslininkai pažvelgė į neandertaliečio DNR kodą. Jo kartografija nustebino, pasirodo kiekviename už Afrikos ribų gyvenančiame žmoguje yra dalelė (2 – 4 proc.) neandertaliečio. Tą faktą mokslininkai gali paaiškinti tik vienu būdu: už Afrikos ribų gyvenantys žmonės yra neandertaliečių ir moderniųjų (šiuolaikinio tipo) žmonių palikuonys. Mokslininkus stebina, kad tai nutiko kur kas anksčiau nei šiuolaikinis žmogus atkeliavo į neandertaliečių gyvenamas vietas. Norint išeiti iš aklavietės beliko paskelbti versiją, jog maždaug prieš 50 – 60 tūkstančių metų jie susitiko kažkur Artimuosiuose Rytuose, poravosi… o jų palikuonys paplito Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Polinezijoje. Pagal Iliustruotasis mokslas/Neandertalietis rodo mūsų tikrąjį veidą. 2011. Nr.3. P. 56-59.

     Siūlau prisiminti ką antropologai prieš šį savo spėjimą rašė visą šimtmetį… ir nuspręsti ar galėtume pamilti neandertalietį?

     Antra, jeigu mes (moderniųjų žmonių ir neandertaliečių palikuonys) esame tokie gražūs ir protingi, tai kokie turėjo būti mūsų protėviai, poravęsi su bukais beždžioniškais neandertaliečiais, jei gavosi visai neblogas rezultatas?

                                                  ———–  .  ———–

   Aiškinant žmogaus evoliuciją, daugiausia vilčių dėta į neandertalietį ( Homo sapiens neanderthalensis arba paleoantropą). Neandertaliečiai gyveno Žemėje nuo Mindelio – Riso tarpledynmečio iki Viurmeno ledynmečio vidurio, t. y. nuo 300 iki maždaug 46 tūkstantmečio prieš mūsų laikus. „Neandertaliečiai prieš 40 – 45 tūkstančius metų staiga išnyksta Europoje ir Afrikoje, nutrūksta mustjerinė kultūra, ją pakeičia pažangesni orinjako (aurignac) tipo įrankiai, kurių gamintojai buvo visai šiuolaikinio tipo žmonės…“(Česnys G. Kur dingo neandertaliečiai? Mokslas ir gyvenimas. 1976. Nr.9. P. 34). „Jei perėjimas iš beždžionžmogio į neandertalietį buvo laipsniškas ir griežtos ribos tarp jų nėra, tai perėjimas iš neandertaliečio į dabartinį žmogų istorijos akimis buvo šuolinis. Kartu su kromanjoniečiais neandertaliečiai nebesutinkami“ (Pavilionis S. Žmogaus kilmė. V. 1956. P. 111).

   Kaip atrodė neandertalietis? Atkreipkite dėmesį, kad jei norime būti objektyvūs turime pripažinti, jog neaiškus jo plaukuotumas ir odos spalva! Be to atkurdami neandertaliečio išvaizdą skulptoriai nepažeisdami anatomijos dėsnių, gali įvairiai traktuoti minkštųjų audinių formas, sužmoginančias arba suprimityvinančias paleoantropo veidą. Visiems neandertaliečių skeletams, rastiems įvairiose Europos, Azijos ir Afrikos vietose būdinga žymiai masyvesnė negu kromanjoniečio kaukolė. Jo ilga ir žema smegenų dėžė – visai kitokios formos nei šiuolaikinio žmogaus. Neandertaliečio stambūs kaulai, trumpos kojos ir kaklas, žema ir nuolaidi kakta, ryškus bei vientisas antakių velenas prie kurio tvirtinasi labai stiprūs kramtomieji raumenys. Plati nosis, didelės bet nutolusios viena nuo kitos akiduobės, atsiskyręs nuo kitų kojos pirštų nykštys. Jie buvo be smakro – su apatiniu žandikauliu nusklemtu atgal. Neandertaliečių nosis, žandikauliai ir dantys išsikišę toli į priekį – kas byloja ne apie veidą, bet… snukį.     Neandertaliečiai turėjo stiprius dantis ir nagus.

     Jų rankų plaštakos ir pirštai buvo daug platesni, storesni ir stipresni nei dabartinio žmogaus. Neandertaliečiai savo rankomis paimti daiktus taip, kaip mes negalėjo – jie juos gniauždavo. Sprendžiant iš paleoantropo raumenų – tai prilygo žnyplių jėgai. Žmogaus plaštakoje priešpriešiais kitus pirštus yra nykštys, išmaniai įstatytas į balninį sąnarį. Šis sąnarys drauge su raumenimis ir kitais audiniais nykštį daro neįtikėtinai lankstų ir stiprų. Žmogaus plaštakoje preciziškai tikslius pirštų judesius koordinuoja tik trečios grupės raumenys. Pačios stipriausios tiesiamųjų ir lenkiamųjų raumenų grupės yra dilbyje, iš ten per sausgysles šios raumenų grupės ir valdo žmogaus pirštus. Kokia gremėzdiška ir nepaslanki būtų galinė falanga, jeigu šie raumenys būtų joje.

      Neandertaliečio ūgis – 1,65 metro vyro ir 1,55 moters. „Jo vidutinis smegenų tūris buvo buvo truputi didesnis negu dabartinių žmonių (1400 cm3, o dabartinio žmogaus – apie 1360 cm3)“ (Sylvia S. Mader. Biologija I knyga. V. 1999. P. 360).

     Kromanjonietis – charakteringas šiuolaikinio tipo žmogaus atstovas. Jo kakta – statmena ir aukšta, smakras – smarkiai išsišovęs priekin, akys – šalia viena kitos, nosis – siaura ir smarkiai atsikišusi nuo neaukšto veido plokštumos, dantys – maži, lygūs, „ nuostabiai talpi kaukolė. (…) Kromanjoniečių iš Mentonijos grotų ji siekia nuo 1715 cm3 iki 1880 cm.3 (šių dienų žmogaus tik apie 1450 cm3, pagal kitą šaltinį). Kromanjoniečio ūgis, nustatytas pagal ilguosius Kromanjono I skeleto kaulus, gigantiškas – 182 cm (…) Ūgio duomenys pagal kitų suaugusių vyrų skeletus: Kaviljono – 179 cm, Barma Grande II – 182 cm, Bauso- da-Tore II – 185 cm, Barma-Grande I – 193 cm, Vaikų grota – 194 cm.“ (Roginskij J. J., Levin M.G. Antropologija. M. 1978. P.277-278). Sungiriečio I – 181 cm. Lyginant su neandertaliečiu, kromanjonietis,  vieno antropologo žodžiais, buvo priešistorinių žmonių Apolonas. Šiuolaikinis žmogus neginčytinai galėtų būti kromanjoniečio protėviu.

    Neandertaliečio (ir ne tik jo) portretas piešiamas turint tikslą parodyti evoliuciją, t. y. galvojant, jog jis nors ir labai primityvus – vis tik yra mūsų giminaitis. Todėl neandertaliečio veidas vaizduojamas be kailio, ant galvos plaukų kaltūnas ar neįmantri šukuosena, dedamos žmogaus akys, lūpos ir „boksininko“ nosis. Piešiama žmogiška laikysena.

     Neandertalietis daugiau ar mažiau aprengiamas, nors – patikėkite – nėra jokių objektyvių įrodymų, kad neandertaliečiai dangstėsi gyvūnų kailiais, nekalbant jau apie drabužius!! Paleoantropo kultūriniuose sluoksniuose neaptikta nė vienos adatos. Kad jis „siuvo“ per išbadytas skylutes – taip pat „evoliucinės logikos“ prielaida – juk negalėjo pirmasis vaikščioti nuogas, kai antrasis nešiojo šiuolaikinius, skoningai papuoštus rūbus. „Karoliukų gausa suteikė progą rekonstruoti sungiriečio (žmogaus gyvenusio prieš 25 tūkstančius metų Rusijoje prie Sungirio upės) drabužį. Paaiškėjo, jog tai buvo kailiniai arba odiniai marškiniai be iškirptės prieky (…). Ilgos kelnės pasiūtos išvien su lengvu mokasinų tipo apavu, ant galvos – kepurė. Viršutinis drabužis – apsiausto tipo“ (Sungir. Antropologičeskije issledovanija. M. 1984. P. 9. Skyrelio autorius O. N. Baderis). Tūkstančiai karoliukų ant mergaitės (palaidotos greta berniuko) skeleto patvirtino vyriškos lyties drabužių formas, tačiau atskleidė ir savitus bruožus. „Jos galvos apdangalai – tai kaktos raištis, išsiuvinėtas trimis karolių eilėmis, ir kapišonas arba gobtuvas“ (ten pat. P. 12).

     Koks iš tikrųjų buvo atotrūkis tarp neandertaliečio ir kromanjoniečio manau vaizdžiausiai rodo jų kaulų mikrosandara. Paleoantropo kaulų pjūvis tankios kristalinės, o neoantropo atvirų pertvarėlių struktūros, todėl neandertaliečio kaulai yra tvirtesni, bet žymiai sunkesni.

    „ Tai, kad neandertaliečiai kartais užmušdavo vienas kitą, nėra nieko netikėto. Kur kas labiau stebina gausūs faktai, bylojantys, kad jie vienas kitą valgė. 1899 metais Krapine (buvusi Jugoslavija) rasti išbjauroti maždaug dvidešimties neandertaliečių – vyrų, moterų, vaikų – palaikai. Kaukolės buvo suaižytos į mažiausius gabaliukus, kojų ir rankų kaulai perskelti išilgai (manoma, dėl kaulų čiulpų). Apanglėjimo žymės žadina mintį, jog mėsą kepė. 1965 metais Ortiu oloje, Prancūzijoje, aptiktas dar vienas degintų ir „išlukštentų“ žmonių (? Aut.) kaulų sandėlis. Kartu sumaišytos ir gyvulių skeleto dalys, tarytum (o gal iš tiesų? Aut.) senieji olos gyventojai nematė jokio skirtumo tarp šiaurinio elnio, bizono ir savo giminaičio. Kai kurių antropologų nuomone, kanibalizmo Krapine ir Ortiu priežastis – badas. (…) Archeologai  Javos salos Solo upės sluoksniuose, kurių amžius pranoksta šimtą tūkstančių metų, surado vienuolika kaukolių be jokių skeleto požymių, tik du šlaunikaulius. Visų kaukolių veido dalys visiškai sutrupintos, (…) devynių – apatinės angos buvo žymiai praplatintos kažkokiu akmeniniu ar mediniu įrankiu daužant angos kraštus. Istoriškai įrodytais kanibalizmo atvejais apatinės angos būdavo praplatinamos tam, kad patogiau būtų išimti galvos smegenis. (…) Vokietijoje, šalia Eringsdorfo miesto, taip pat aptikta panašių radinių. Moteriai buvo smogta keletas stiprių smūgių į kaktą, po to galva atskirta nuo kūno ir praplėsta apatinė kaukolės anga“ (Konstebl Dž. Neandertalcy. M.1978. P.104, 105)

   Priešingai negu neandertaliečių, suakmenėję prieš 10 – 40 tūkst. metų gyvenusių kromanjoniečių skeletai, nebyloja apie žaizdas padarytas ginkluota ranka. Iš to laikotarpio nėra nė vieno piešinio, vaizduojančio žmogų, keliantį ranką prieš kitą žmogų! „Mirtingųjų puikybė nebuvo sukurta nei nuožmus pyktis – gimusių iš moterų“ (Šventas Raštas. V. 1998. Sir10. 18).Mitas apie Dievo Krono amžių skelbia, kad pirmoji, auksinė žmonių giminė nepažino nei darbo, nei vargų. Tai buvo laikas, kai žemė gausiai teikė vaisių be jokio darbo, žmonės turėjo visko į valias ir nepažino nei pavydo, nei tarpusavio nesantaikos. Įdomu, kad knygos „Kromanjonietis“ autorius Tomas Prido (Tom Priedeaux) ir jo konsultantai – žymūs antropologai  40 – 10 tūkstančių metų  pr. Kr. periodą irgi apibūdina kaip medžiotojų – rinkėjų aukso amžių. „Jie kaip niekas kitas mokėjo (ir galėjo. Aut.) gyventi vien gamtos dovanomis ir taip gyveno be vargo. Šiuo požiūriu su kromanjoniečiu negalėjo lygintis ne tik jo pirmtakai, bet ir palikuonys. (…) Kur kas aukštesnio intelekto, tobulesnių ginklų dėka kromanjonietis sumedžiodavo tokius gyvūnų kiekius, kad galėjo gyventi net Arktikoje“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M. 1979. P.41).

     Vieni mokslininkai tvirtino, kad neandertaliečiai nebuvo kromanjoniečio protėviai, kad reikia ieškoti neginčytino „priešsapienso“ buvimo įrodymo. Kita dalis antropologų laikėsi nuomonės, kad neandertaliečiai ne evoliucijos aklavietė ir visi arba dauguma paleoantropų dėsningai evoliucionavo į Homo sapiens sapiens. Dauguma specialistų manė, kad antropogenezė kromanjonietišką lygį pasiekė viename rajone, kur tam sąlygos buvusios ypač palankios, o iš ten plito po visą pasaulį, išstumdami atsilikusį giminaitį. Dialektiniu požiūriu, be abejonės, logiškiausia būtų antroji (policentristinė) žmogaus kilmės hipotezė. Turint 50 – 30 tūkstantmečių pilną skeletų seką net mėgėjas galėtų pasakyti, kas gi atsitiko neandertaliečiui – deja, tas periodas beveik visai nenusėtas kaulais.

   Tai kas gi buvo neandertalietis, staiga dingęs nuo Žemės paviršiaus? Žmogaus rūšis? Mūsų netolimas protėvis – gyvūnas, sparčiai evoliucionavęs žmogėjimo linkme? Ar viso labo tik plėšrus gyvulys, visai negiminingas kromanjoniečiui?

   Bet kokia funkcija ar daiktas, pamatytas žmogaus, virsta jo smegenų neocortex – struktūra galinčia atkartoti tą pačią funkciją arba daiktą. Todėl žmogus turi judesio laisvę, t. y. gali bet ką mėgdžioti ir bet ką nupiešti. Gali užsiimti menu – mintyse suskaidyti matytą vaizdą į detales ir iš jų sudėlioti savo individualią mozaiką. Gali rinktis savo elgesį, savo veiklą ir pan. GALI.

   Skirtingai nei žmogaus, bet kurios rūšies gyvūno veiklos ir gyvenimo būdo net antraeilės detalės nulemtos jam dar negimus. Bet kurios rūšies gyvūnas t u r i pastatyti, nulipdyti, susukti, išausti, išrausti, iškalti, sušokti, sugiedoti, pasielgti… tik taip, kaip jo rūšiai skirta (iš anksto numatyta jo DNR struktūr o m i s). Gyvūnas n e g a l i ne tik ką nors pakeisti, bet ir taip, kaip jam skirta, n e p a d r y t i. Gyvūno gyvenimo būdo ir veiklos programa ontogenezės eigoje nekoreguojama, todėl gyvūnas gali gyventi (ir būti tobulas) tik tose sąlygose, kurioms jo biologinė programa yra pritaikyta (kuriose ji evoliucionavo). Ornitologai puikiai žino, jog, atėjus tam tikram metų laikui, tam tikro amžiaus bei lyties šarka (Pica pica L.) medžių ar krūmų tankmėje iš šakų sunarstys „dygliuotą“ rutulio formos lizdą. Tame lizde būtinai bus ir antra anga jos ilgai uodegai iškišti. Bet nė viena šarka upės atodangoje nepadarys požeminio būsto, kokį turiišrausti urvinė kregždė (Riparia riparia L.); nepadarys ir pūkinio maišelio, kokį turi nuvelti ir pakabinti virš vandens remeza (Remiz pendulinus L.). Graužiko bebro (Castor fiber L.) užtvankos projektas ir stybos būdas taip pat iš anksto suplanuotas ir nekeičiamas. Drugių sparnų raštai, moliuskų kriauklių formų ir spalvų įvairovė – lyg skirtingų anspaudų žymės, lyg tam tikrų formų liejiniai, galintys tik begalę kartų pasikartoti.

   Neandertaliečio inventorius – be mažiausio pagražinimo, be jokio nukrypimo nuo štampinio gamybos būdo (biologinės programos standarto) – be asmenybės požymių. Vis toks pat akmenų skaldymas, o gal tiesiog trupinimas rankomis (juk jis galėjo gniaužti didžiule jėga) nieko nekeičiant tęsėsi šimtus tūkstančių metų. Be to (tai irgi charakteringa biologinei programai) neandertaliečio įrankių tipas atitinka tam tikrą jo populiaciją, kaip skirtingo rašto tinklai – išausti skirtingų rūšių vorų arba skirtingi lizdai – susukti skirtingų paukščių. Vėlyvosios (mustjerinės) kultūros neandertaliečių materialinis palikimas pasižymėjo tik tuo, kad ginklai ar įrankiai buvo ne apskaldyti akmenys, kaip anksčiau, bet specialiai paruoštų disko formos branduolių skeveldros. Naujosios technologijos pranašumas tas, jog iš vieno branduolio be didelių pastangų išgaunamas daug didesnis darbinis perimetras. Archeologai paleoantropo inventoriuje išskiria 60 – 70 rūšių gaminių, tačiau nė viena paleoantropo grupė nesinaudojo visu asortimentu. Pvz., dantyto tipo įrankiai buvo atributas neandertaliečių populiacijos, ypač gausiai medžiojusios laukinius arklius.

     Medžiagų, kurias naudojo neandertalietis, pasirinkimas buvo visai negausus. Turbūt, kaip ir pvz., šelmeninė kregždė (Hirundo rustica L.), užprogramuota nulipdyti lizdą tik iš priemolio, seilių ir šapelių mišinio – taip ir neandertalietis negalėjo naudotis bet kuriomis medžiagomis.

     Kromanjonietis ligi tol neregėtu mastu ėmė gaudyti paukščius ir žuvį. Dėl ko savo laiku to nepadarė neandertalietis? Neišmoko pasidaryti žeberklo, kabliuko, tinklo, lanko su strėle..? Beje neišmokti (kaip ir išmokti) gali tik žmogus – tikriausiai neandertaliečiui paprasčiausiai nerūpėjogaudyti tą, kas nebuvo „įrašytas“ į jo biologinės programos „valgiaraštį“.

     Neandertalietis nė karto nekeitė savo veiklos pobūdžio. Matyt, to padaryti jis paprasčiausiai negalėjo, nes jo, kaip ir bet kurio kito gyvūno, veikla buvo prigimtinio pobūdžio (kintanti tik kartu su jo rūšimi ir aplinka). Kitaip tariant, neandertalietis, kaip ir bet kuris kitas gyvūnas, kartu su tėvų chromosomomis gaudavo, o ne rinkdavosi po gimimo savo elgesio ir veiklos programą. Tuo tarpu visuomenės vystymosi aprašymas neolito epochos pradžioje, kai vieni kromanjoniečiai – medžiotojai ir rinkėjai staiga tampa žemdirbiais, kiti – gyvulių augintojais, treti – amatininkais, vaizdžiai liudija apie „ištrintą“ biologinės programos dalį, kuri tos pačios rūšies, lyties ir amžiaus individui lėmė standartinį elgesį ir gyvenimo būdą.

     Apie gyvūnišką neandertaliečio prigimtį liudija jo paplitimo arealas, t. y. faktas jog neandertalietis negalėjo peržengti šilto klimato ribų. Neandertaliečio buvimo pėdsakai rasti tik Vakarų Europoje,Kryme, Palestinoje, Irake, Uzbekistane, Kinijoje, Javoje. Zambijoje, Australijoje. Vadinasi jo, kaip ir bet kurio kito gyvūno, genetinis kraitis buvo pritaikytas tik tam tikroms gamtinėms sąlygoms, o žmogaus savybių jis neturėjo. Tik žmogus, mokantis siūti kailinius, statyti šiltus būstus, gali be specialios (pvz., baltosios meškos) biologinės programos gyventi tarp sniego ir ledo.Kromanjoniečio (žmogaus) paplitimo sparta, lyginant su jo pirmtakais, buvo fantastiška. Jis apgyvendina visus žemynus ir salas, prisitaiko gyventi ir tropikuose, ir arkties šalty.

     Maskvos universiteto antropologijos katedros dėstytojas Jakovas Roginskis rašė: „Iki kromanjoniečio, nedidelės kultūros permainos buvo lydimos labai reikšmingų jų kūrėjų morfologinių pokyčių. Atsiradus šiuolaikiniam žmogui – matome priešingą vaizdą: veržlus, gigantiškas kultūros progresas prie santykinai pastovios jų organizmo struktūros“ (Problemy antropogeneza. M. 1977. P.183, 184). Antropologijos vadovėly rašė: „ Akivaizdžiai matyti, jog šiuolaikinį žmogų nuo neandertaliečio skiria svarbi riba. Vienoje jos pusėje darbinė veikla betarpiškai siejasi su kūno evoliucija, kitoje – kur yra šiuolaikinis, „baigtas“ žmogus – gamybos rezultatai su fiziniais pokyčiais neturi nieko bendro.“ ( Roginskij J. J., Levin M. G. Antropologija. M. 1978. P.333). Braižas, būdingas biologinei programai, dar akivaizdesnis apžvelgus neandertaliečių pirmtakų veiklą: antai Homo erectus  reikmenys, rasti tiek Japonijoje, tiek Afrikoje, absoliučiai vienodi!Apie du milijonus metų homo habilinė, erectinė, neandertalinė gamyba buvo tik kumščio dydžio (patogus laikyti saujoje) kriaušės formos akmuo, pasmailintu plonesniuoju galu arba nuskaldytais kraštais. Turint tokį daiktą raumeningoje rankoje, buvo galima užmušti didesnį už save, lengviau skaldyti kaulus, kaukoles, rausti kietą gruntą. Žinoma, atskiras akmenų skeveldras, rastas paleoantropų gyvenamosiose vietose, galima laikyti ir primityviu peiliu, ir gremžtuku, ir rėžtuku, ir ieties antgaliu… bet ar jos tuo tikrai buvo? Norėdami, tokius „įrankius“ pamatysime bet kuriame žvyro karjere. Kaip galima rasti tikrus neandertaliečio iečių antgalius, jei pati ietis jo gyvenime – tik faktais nepagrysta prielaida? „Anatominiai neandertaliečių rankų ir pečių tyrimai rodo, kad svaidyti iečių jie negalėjo“ (Churchillis S., Rozzi F. Neandertaliečius išnaikino žmonės \ Iliustruotas mokslas. 2010. Nr.5 ).

   Ką vadinti žmogaus darbu, o ką – gyvūno veikla? „ Žmogaus darbas siejasi su įrankių gamyba naudojant ne prigimtinius organus bet pagalbinius daiktus, tarnaujančius dirbtinio keitimo priemone“ (Roginskij J.J. Problemy antropogeneza. M. 1977. P.201). Laisvėje gyvenančios šimpanzės šakele išsitraukia termitų. Japoniškos makakos akmenimis sulaužo krabų kiautus, kapucinai akmenimis sudaužo riešutų kevalus. Robinzonas Kruzas pirštais iš molio lipdė puodą, o iš vytelių pynė krepšį. Taigi, ne taip jau paprasta apibrėžti skirtumą tarp žmogaus ir gyvūno veiksmų. Veiklos produkto tobulumas taip pat negali būti kriterijus, pagal kurį veiklą skirstytume į sąmoningą (žmogaus) ir nesąmoningą (gyvūno) – juk mokymosi procese tobulumas (ir tai tik santykinis) pasiekiamas po kryptingų, dažnai ne vienos kartos pastangų.

     Tačiau esminis skirtumas yra: bet kurios rūšie gyvūnas turi būtent taip padaryti, o žmogus gali (jeigu turi pavyzdį, jeigu turi sąlygas, jeigu nori) išmokti vienaip ar kitaip padaryti. Todėl žmogaus gamyba be standartų, be apribojimų, skirtingo lygio, visada su meno ir individualybės elementais. Gyvūno „mokslas“ (dresiravimas) – paremtas jo instinktais (prigimtine paskirtimi) ir besąlyginiais refleksais: alkiu, skausmu, baime, bet ne sąmoningomis pastangomis. Pvz., niekas negaišta laiko pasiekti, kad arklys gaudytų peles, o katinas ganytų avis.

   Neandertaliečių epochos kultūriniuose sluoksniuose archeologai nerado nieko kas nors iš tolo primintų raižinį, bareljefą, skulptūrą, žaislą, papuošalą… „Menas atsiranda tik kartu su šiuolaikinio tipo žmogumi, praėjus 2 – 2,5 milijonams metų nuo pirmųjų darbo įrankių, kuriuos gebėjo gaminti jau pitekantropai ar jų pirmtakai, pasirodymo (Roginskij J. J. Problemy antropogeneza. M. 1977. P. 201). Paskutiniais duomenimis praėjus 3,3 milijonams metų, jei tarsime , kad įrankius gamino Australopithecus afarensis. Tai visų svarbiausias ir objektyviausias faktas, akivaizdžiai bylojantis, jog nei neandertalietis, nei jo pirmtakai neturėjo judesių laisvės!! Norint pagrįstai aprašyti neandertaliečių „meną“, užtenka kelių citatų. „Logika sako, kad nuostabusis žmogiškos sielos žiedas – menas užgimė neandertaliečių epochoje. (…) Tačiau mums žinomi niekniekiai rodo kraštutinai žemą vaizduojamojo meno lygį. Jie kartais naudodavo gamtinius pigmentus: raudoną ar geltoną ochrą, magnio oksidą. Jais, matyt, trynė savo odą ar gyvūnų (o gal savo? Aut.) kailius. Bet iš gamtinių dažų neišliko nė vieno ornamento, nė vieno piešinio – žinoma, jeigu tokie kūriniai tikrovėje egzistavo. (…) Neandertaliečių kultūriniuose sluoksniuose nerasta nė vieno pragręžto danties, kurį galėtume laikyti vėrinio (paties mėgstamiausio ir labiausiai paplitusio medžiotojų papuošalo) dalimi. Tiesa, šiokie tokie pėdsakai kelia mintį, kad neandertalietis pradėjo jausti vaizdavimo galimybę. (…) Jaučio šonkaulių iš Pešde-Laze olos,, esančios Prancūzijos pietuose, viena pusė padengta rėželių, išdėstytų poromis. Pėdsakai nepanašūs į tuos, kuriuos palieka akmeniniai peiliai, nupjaustant nuo kaulo mėsą. (…) Tačiau piešiniai iš kur nors turėjo kilti, ir jie, be abejo, egzistavo prieš kromanjoniečius. (…) Visi numanomi  neandertaliečio vaizduojamojo meno pavyzdžiai tokie užuomazginiai ir nedrąsūs, jog ne visada pavyksta juos pažinti, bet pirmieji žingsniai – patys sunkiausi. Kiek žinoma, iki paleoantropo neegzistavo jokių užuominų apie meną ar simbolius…“(Konstebl Dž. Neandertalcy. M. 1978. P.109, 112, 114).

   Apibūdinant neandertaliečių gebėjimą piešti, tikriausiai tiktų tai, kas žinoma apie šiuolaikines žmogbeždžiones: „ Tiek šimpanziukai, tiek vaikai piešimu pradeda domėtis būdami maždaug pusantrų metų amžiaus (…) Šimpanzės jauniklis sugeba nubraižyti į vėduoklę panašias formas, kryžius ir apskritimus, netgi „žymėtą apskritimą“- bet tuo viskas ir baigiasi (…). Įkopusi į viršūnę – nubraižiusi apskritimą ir pažymėjusi jo vidų – pati beždžionėlė auga toliau, bet jos paveikslai netobulėja. Ką gali žinoti – gal vieną dieną atsiras tokia geniali šimpanzė, kuri šią ribą peržengs, bet tai mažai tikėtina“ (Desmond Morris. Plikoji žmogbeždžionė. V.1998. P. 121, 122). Nes gyvūnui negali gimti žmogus.

   Galvodami tik apie nuoseklią žmogaus evoliuciją Žemėje, antropologai spėja, jog neandertaliečiai šoko, dainavo, dažėsi, šukavosi… Bet – tai tik subjektyvios prielaidos. Ir netgi, jei tos prielaidos teisingos, jos neatsako į pagrindinį klausimą: kas šoko, dainavo… – žmogus ar gyvūnas? Gervės, gaidukai, gulbės… šoka išraiškingus tuoktuvinius šokius; puikiai gieda lakštingala, volungė… Žmogiškumo požymis – gebėjimas tai pačiai biologinei rūšiai visaip šokti, dainuoti, dažytis, šukuotis, raižyti, lipdyti… Piešimas irgi gali būti instinktyvus, tačiau biologinius piešinius nesunku atskirti nuo tikros kūrybos. Instinktyvūs „piešiniai“ vienodi, kaip to paties „rūšinio antspaudo“ žymės.

   Turint omeny to meto kromanjoniečių (žmonių) skaičių, jų meninis palikimas neišpasakytai gausus ir įvairus: tai raižiniai kaule, rage, akmenyje, medyje; gyvūnų ir „Paleolito Venerų“ skulptūrėlės, bareljefai ir spalvingi piešiniai ant požemių sienų; nesuskaičiuojamas papuošalų pasirinkimas, nepasikartojantys įrankių bei medžioklės priemonių pagražinimai, astronominė – matematinė informacija, perteikta originaliais ornamentais. „Ypač išraiškingai atrodė iečių svaidyklės, jų galuose buvo skulptūriniai gyvūnų kūnai pavaizduoti su išskirtiniu dinamizmu ir ekspresija (vidinių emocijų išraiška. Aut.) – šuolyje ar netikėtame posūkyje. (…) Peilius ir ietis, išpjautas iš kaulo, taip pat puošdavo graviūromis. (…) Paaiškėjo jog pirmykštis laukinis gyveno meno pasaulyje, kurio pavyzdžius su meile ir malonumu kūrė jis pats. Tokia išvada, aišku, sukėlė nuostabą (…). Kaip galėjo atsitikti, jog primityvioje visuomenėje (čia tik nuomonė. Aut.), esant pačiam žemiausiam gamybos priemonių lygiui – staiga kilo poreikis (poreikis – prigimties sinonimas Aut.) kūrybai?“ (Laričev V. Prozrenije. M. 1990. P.105). „Kasinėjant kromanjoniečių stovyklavietes ant akmens ir kaulo randama daug fragmentiškų, neužbaigtų kūrinių. Į juos, matyt, reikia žiūrėti, kaip į bandomuosius piešinius, savotiškus eskizus. Tai tik patvirtina mintį, jog dauguma olų gyventojų turėjo polinkį menui“ (Ten pat. P.106). Dar labiau netikėtas buvo tapybos pavyzdžių, o tiksliau ištisų meno galerijų atradimas. Didžiausią nuostabą kėlė įvairiaspalviai (polichromatiniai), apimtį perteikiantys piešiniai, neretai įkomponuoti į natūralų reljefą arba dirbtinį bareljefą. Kažkada Žemėje gyvenusių gyvūnų paveikslai pulsuoja gyvybe. Šių meno galerijų priskyrimas tiems, kurie medžiojo mamutus, gyveno gamtos statinių priedangoje.. buvo priimtas, kaip pats įžūliausias iššūkis XIX a. pabaigos akademijų nuoseklios evoliucijos filosofijai. Dėl to buvo kalti ne vien kabinetiniai mokslininkai, užmiršę J. V. Gėtės posakį: „teorija – sausa šaka, užtat gyvenimo vaisingas medis žydi“, bet, ir patys talentingieji priešistoriniai dailininkai. Jie gebėjo pamatyti tokius gyvūnų judesius, kuriuos mes šiandien išvystume tik sulėtintuose kino kadruose. Jie pasigamino tokius įvairių spalvų mineralinius dažus, kurie pastoviame požemių klimate puikiausiai išsilaikė dešimtis tūkstančių metų. Nepatikėję akivaizdžiais „trogloditų“ sugebėjimais (manė, jog tai – falsifikatai) ekspertai kibo prie visko: kodėl piešta tokiose nuošaliose, sunkiai prieinamose vietose, kodėl dažų sluoksnis toks vientisas ir šviežias (ypač „užkonservuotoje“ Altamiroje), kodėl požeminėse piešinių salėse nėra nei laužų, nei deglų pėdsakų, kodėl naudotasi teptukais? Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ir Anglijos mokslininkai 1880 metais Lisabonoje vykusiame kongrese vieningai teigė, jog piešiniams ne daugiau 20 metų, o vienas ispanų dailininkas tvirtai pareiškė, kad juose nėra nieko, kas dvelktų archajiškumu. 1953 metais J. B. Astachovas Maskvoje apgynė disertaciją, kurioje „įrodė“, jog priešistorinis menas neegzistuoja!

    Kodėl mokslininkus taip šokiravo paleolito meno lygis? Ogi todėl, kad kūryba palaipsniui prastėjo, o paleolito pabaigoje ir visai sunyko. „Kur kas primityvesnis, lyginant su paleolitiškuoju, Europos neolitiško meno vaizdas glumina mūsų menotyrininkus, linkusius šią aplinkybę nutylėti. Matyt, meno vystymosi tam tikro nuosmukio pripažinimas plintant žemdirbystei ir gyvulininkystei, mūsų teoretikų manymu, prieštarautų marksizmui“ (Formozov A. A. Očerki po pervobytnomu iskustvu. M. 1969. P10). Ir šiandien užsimenama apie meno užuomazgas paleolito pradžioje, bet faktas yra priešingas – kromanjoniečių menas iš pat pradžių buvo tobulas, o primityvėjo vėliau. „Viršutiniame paleolite (prie 10 – 40 tūkst. Metų. Aut.) nei Vengrijoje, nei Kaukaze, nei Vidurinėje Azijoje menas nesivystė. (…) Nė vienas Sibiro ar Uralo piešinių negali prilygti Lasko ar Altamiros freskoms. Ne tik paleolito, bet ir neolito laikotarpiu nei Rytų Europos, nei Šiaurės Azijos senovės menininkai neįvaldė polichromijos ir neperteikė apimties tapybos metodais“ (Ten pat. P.216, 12, 237).

   „ Lieka mįslė, kaip paleolito meistrai pasiekė tokį tobulumą ir kokiais keliais, ledynmečio epochos atgarsiai prasiskverbė į genialiąją Pikaso tapybą? “(Drevneišije formy izobrazitelnogo tvorčestva. Maskvos antropologijos instituto paskaitų konspektai. P.28). Toliau šios citatos aiškinimas. Įvairiose pasaulio vietose randama daug moters statulėlių. „Paleolito Veneros“ – visada nuogos, išimtis – Sibire (Maltos ir Bureti stovyklavietėse) rastos statulėlės „kailiniuose kombinezonuose“. Visų Venerų galvutės truputi palinkusios priekin, ornamentų apdangas perteikia arba šukuoseną, arba kepuraitę. Plonos rankos sunertos arba ant krūtinės, arba ant pilvo, kojos neproporcingai trumpos, glaudžiai suspaustos ties keliais. Veidas dažniausiai nepiešiamas, jo vietoje lygus pusapvalis – ir vis tik moteriškos figūrėlės žavi savo išraiškingumu. Toks laisvumas, kai iškreipiamos įgimtos anatominės proporcijos, į europiečių meną grįžo tik XX amžiaus pradžioje su Pikaso, Miro darbais.

   Tikro žmogaus (ne pirmykščio, ne urvinio…) neribotas galimybes liudija kitas, fotografiškai tikslus piešimo stilius. Kad priešistorinių gyvūnų išorė, atspindi net sezoninius ypatumus biologai įsitikino tik tada, kai sukaupė pakankamą paleontologijos žinių kiekį. Gyvūnai pavaizduoti brandos ir jėgos zenite, tarp daugelio tūkstančių figūrų nerasta dviejų vienodų. „Jau seniai atmesta versija, kad paleolito medžiotojai vaizdą fiksavo mechaniškai, be analitinio ir apibendrinančio intelekto pastangų. Šiuolaikinių menininkų – anomalistų patirtis rodo, kad jų lygis neįmanomas be specialių zoologijos žinių. (…) Apibendrinant galima pasakyti, jog kromanjoniečių žinios apie gyvūnų elgseną laisvėje buvo kur kas gilesnės, nei senovės civilizacijų. Šumero medicina apie gyvūnų anatomiją ir kraujotakos fiziologiją nežinojo daugiau už kromanjoniečius“. (Frolov B. A. Biologičeskije znanija v paleolite / Priroda. 1980. Nr.6. P.54 – 59).

   Meno istorija apžvelgta neatsitiktinai. Jeigu Jūs skaitydami sintezę „Žmogus“ suvokėte kas jis yra ir kokiu būdu gali susiformuoti, pavyzdžiui, žmogaus- menininko smegenys, galite su šimtaprocentine garantija teigti, kad jau akmens amžiuje kažkur buvo ir meno akademija. (Apie tai plačiau trečioje sintezėje „Kur buvo Rojaus sodas?“). Žmogus nieko negali išmokti savaime: be pavyzdžio, be daugybės bandymų tai pakartoti pačiam, be atitinkamo lygio gyvenimo sąlygų ir aplinkinių pritarimo (motyvacijos tapyti). Žmogus paveldi tik unikalią nervų sistemą (tik biologines prielaidas) leidžiančias tapti ir menininku. Bet dailininku Homo s. s. palikuonis gali tapti tik ten, kur yra piešiančių žmonių.

     Nepaprastai svarbu suvokti, jog žmogaus smegenys susiformuos tik atitinkamoje aplinkoje, t. y. kad vieno, žmogaus genetinio kodo per maža, kad susiformuotų naujos žmogaus smegenys – tam susiformavimui visų pirma reikalinga atitinkamo lygio aplinka. Be atitinkamo lygio aplinkos žmogaus biologinė prigimtis ne tik neatrodo tobula – ji atrodo ydinga! „Žmogus – unikaliausia ir sudėtingiausia būtybė. Stulbinantis gamtos ir istorijos kūrinys. Jo ateitis begalinė ir graži, – tvirtina vieni mąstytojai. Žmogus – gamtos klaida, jos nelaimingas kūrinys (zlosčastnoje poroždenije) pilnas nesuskaičiuojamų ydų. Dėl to jam nėra ateities. Jis pasmerktas išsigimimui ir mirčiai, – mano kiti“ (Frolov I. T. Perspektivy čeloveka. M. 1983. P.11). Atitinkama aplinka reikalinga ne tik žmogaus nervų sistemai (jo – degradavusioms gyvūno smegenims) bet ir kūnui.

   Naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad ledynmečio medžiotojai – rinkėjai naudojosi rašmenimis dar prieš 35 tūkstančius metų. Radiniai sukėlė sensacija, nes buvo manyta, kad rašytinei kalbai tėra 5-6 tūkst. metų.  Tokie urvai kaip Lasko ir Šove (Chauvet) garsėja didingais piešiniais, todėl tikrai buvo lengva nepastebėti šalia jų esančių mažų, paprastų ženklų.(…) Kanados antropologė Genevieve von Petzinger 146 Prancūzijos olose rado apie 5 tūkstančius geometrinių piešinių: spiralių, dvigubų kryžių, trikampių, šukų, gyvačių… Paaiškėjo, kad tie patys ženklai buvo vartojami nuo 35 tūkst. metų prieš mūsų erą iki 15 tūkst. metų prieš mūsų erą. Trys ketvirtadaliai visų olose rąstų ženklų yra senesni negu 30 tūkst. metų, be to jie iš pat pradžių buvo sudėtingi. Dar daugiau, net preliminari kituose žemynuose rastų geometrinių figūrų apžvalga rodo, kad dauguma iš tų 26 ženklų randama visur!

    Akmens panaudojimo progresas nuo Pietryčių Azijos ir Afrikos tiesiai vaikščiojančio hominido (Homo erectus) ligi kromanjoniečio, t. y. maždaug per 1,3 milijono metų, pažengė tik porą žingsnelių į priekį, lyginant su šiuolaikinio žmogaus techninio progreso myliomis, nueitomis per 30000 kartų trumpesnį laiką.. Kromanjoniečių grupėse didėjant žmonių skaičiui tuoj pat išaugo kultūriniai skirtumai. Tik pasirodžius kromanjoniečiui, viskas iš esmės pasikeitė – išryškėjo individualumas, o gamybos procesas nuosekliai ir sparčiai vyko pagal tuos pačius XX amžiaus mokslinės – techninės revoliucijos dėsnius, tik žemesniame gamybinių jėgų ir priemonių lygyje!  Dinamizmo, akceleracijos, racionalizacijos pavyzdys – kaulo, rago ar medžio rankenos keletą kartų padidinančios kromanjoniečio jėgą, svaidyklės suteikiančios ietims dvigubai didesnį pradinį greitį. Svaidyklės dėka  dvimetrinė ietis metama už 120 – 140 metrų, elnią svaidyklės dėka galima užmušti iš 30 metrų atstumo – tokios šiuolaikinių eksperimentų išvados.

     Neandertaliečiai nepaliko tikrai laisvo judesio (meno) pavyzdžių; jų įrankių asortimentas neįvairus, standartinis, be asmenybės požymių ir kintantis tik kartu su jų organizmo morfologine struktūra. Jie nė karto nekeitė savo veiklos pobūdžio, jų paplitimo arealas, kaip ir kiekvieno gyvūno – ribotas. Susiklosčiusius nepalankioms aplinkybėms (badaujant), neandertaliečiai užmušdavo ir suvalgydavo savo silpnesnius giminaičius, nepalikdami nė vieno neišlukštento jų kauliuko. Tokie yra faktai, neleidžiantys Žemės planetoje žmogiškumo evoliucijos objektyviai parodyti ilgu ir tolygiu procesu.

     Apibendrinančiuose darbuose žmogaus veiklos nuoseklaus vystymosi iliuzija buvo sukuriama aprašant neandertaliečių – medžiotojų elgseną remiantis gausia etnografine medžiaga, bylojančia, kaip dar visai neseniai nuošaliose planetos kampeliuose gyveno gentys, besiverčiančios tik medžiokle ir maisto rikimu. Tačiau jei neandertalietis buvo gyvūnas (ar kažkada sugyvuliškėjęs žmogus), išnaikintas Procivilizacijos  (Dievo) prieš 40 – 45 tūkstančius metų (ruošiantis Žemėje sukurti ir apgyvendinti žmogų), būtų nedovanotina klaida apie jo elgesį spręsti iš to, kaip IX amžiuje gyveno tokie pat žmonės, kaip mes – tiktai labiausiai atsilikę materialinės gamybos ir materialinių poreikių atžvilgiu.

     Materialinės gamybos permainos ir dvasinės kultūros atsiradimas Žemėje pasirodžius kromanjoniečiui byloja apie netikėtą priežastį: atsiradimą (ne evoliucionavimą) iš esmės skirtingos nei gyvūnų nervų sistemos (smegenų), galinčios (-ių) perimti ir naujoms kartoms perduoti ligi tol Žemės planetoje nematytą veiklą ir altruistiškus poelgius.

      Antropogenezės problemų tyrimo objektas – suakmenėjusios skeleto dalys – todėl ne visada pavyksta tiksliai nustatyti bendrą išvaizdą, laikyseną, amžių, lytį, mirties priežastį…Mokslininkai turi tik buvusių organizmų rėmų fragmentus, iš kurių apie jų poelgių ir veiklos lygį galima spręsti taip pat objektyviai, kaip ir iš seniai sugriauto teatro pamatų – apie jame vykusių spektaklių turinį.

   Unikali (kromanjonietiška) žmogaus kūdikio nervų sistema negalėjo formuotis be tobulėjančios socialinės aplinkos, kurioje siaura, vienpusiška, statiška biologinė programa tapo nebetinkama. Tai, kad  Žemės planetoje pirma pasirodo kromanjonietis, galintis sukurti civilizaciją, o tik po to labai greitai sukuriama už planetos ribų besiveržianti civilizacija – panašu ne į evoliuciją, bet į Socialinės Programos (Dievo) plitimo kosmose būdą, ne į vystymasi, bet į vystymosi anomaliją.

     Jau XXI amžius, tačiau, kaip ir Darvino laikais, žmogaus kilmė mokslui tebėra didžiausia mįslė. Apie šią paslaptį mažai kalbama – lyg ji jau neegzistuotų ir nebūtų žmonijai be galo svarbi. Vadovėliuose jaunajai kartai viskas piešiama (tikėkimės, kad nesąmoningai) taip, kad nekiltų jokių klausymų ir tituluotas mokslo elitas galėtų toliau ramiai snausti. Paradoksalu, bet dažnai pažinimo akiratį plečia ne mokslininkai profesionalai, už tai gaunantys atlygį ir šlovę – o mėgėjai, nesitaikstantys su pastarųjų greitai senstančiais aiškinimais?

     1838 metais toks provincialas, pasivadinęs Buš de Pert, ėmė atakuoti Paryžiaus mokslų akademiją radiniais ir komentarais, bylojančiais, kad dar prieštvaniniais laikais gyveno žmonės, kurie darė jo pastebėtus akmeninius bei kaulinius įrankius. Tai buvo kromanjoniečių palikimas. Tyrinėtojo iš Abelvilio išvadas sutiko „ištrauktom špagom“ – akademikai jas apipylė pajuoka. Pagalbon atėjo ir šventi tėvai, raginę uždrausti Buš de Pert knygas, jų manymu prieštaraujančias ir sveikam protui, ir Šv. Biblijos dvasiai.

     Antropologams reiktų garbingai pakelti rankas ir prisipažinti, kad jau niekas nebeaišku… Reikia kito atskaitos taško. Taško iš kurio į save ir žmonijos istoriją pažvelgtume kitaip… Nuo vaikystės mintyse skamba pagrindinės maldos žodžiai: Tėve mūsų, kurs esi Danguje, teateina Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia, kaip Danguje, taip ir Žemėje. Matomai ten, kituose civilizuotose pasauliuose mūsų pradžia, o ne Afrikos džiunglėse, kur žmogus ne tik kad neišlieka toks pat, bet… kaip matyti iš gyvenimiškų faktų – jis ten degraduoja (laukėja)!

Į save galime žiūrėti kaip į tam tikros informacijos, užrašytos „abėcėle iš 24 raidžių“ sankaupą. Žemeje visus gyvybinius procesus užtikrina baltymai ir nukleininės rūgštys, pirmosios susideda iš 20 aminorūgščių, antrosios iš 4 nukleotidų kombinacijų.

Autorius: Stasys Gliaudys

Žemės civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo.

THE CREATION OF CIVILISATION ON THE EARTH IS A JOURNEY 0F THE HUMAN BEING TO WHERE HE CAME FROM.

Mūsų civilizacija nėra pirminė, ji seniai Visatoje egzistuojančios Civilizacijos (Dievo) pasekmė!!! Our civilisation is not the primary one, it is the consequence of existing Civilisation (of God) in the Universe!!!

Žmonijos istorija – tai dukterinės civilizacijos gimimo istorija!!

                                  ———–  .  ———–

Man jau vaikystėje patiko gilintis į pačias įvairiausias mokslo sritis ir lyginant, jungiant, apibendrinant, (sintezuojant) daryti toliau siekiančias išvadas. Nesiekiau tapti mokslininku, nes norėjau absoliučios mąstymo ir ieškojimo laisvės. Jei būčiau ėjęs tradiciniu keliu, mano energiją ir mintis būtų uždarę nevaisingų temų rėmuose.

Žmogaus problemą įvairiais aspektais (kilmę, netikėtus visuomenės vystymosi lūžius, tobulumą ir netobulumą, genų ir socialinių pavyzdžių įtaką žmogaus elgesiui ir pan.) sprendžia skirtingų mokslo sričių specialistai, paprastai neišeidami už savo tyrinėjimo sferų. Aš žmogaus problemą parodau iš tokio aukščio, kad išvystumėt ją visą, o ne kurią nors atskirą jos dalį. Aprėpiu ne tik pasaulietinio mokslo sukauptą patirtį, bet ir senųjų (šventųjų, labai saugotų ateities kartoms) raštų perduotas žinias. Taigi, žiūrėdamas iš aukštai ir mąstydamas laisvai sintezuoju: faktų, nuomonių ir spėjimų aibėje ieškau Tiesos (Tikrovės). Atlieku tai, ką turėtų daryti šių dienų filosofai. Žinoma, jeigu Jie tebėra Tiesos mylėtojai.

Ateis laikas ir šios sintezės „užkariaus“ pasaulį, nes aiškiai atsako į daugelį mokslo  ir Šv. Rašto mįslių, liečiančių Žmogaus ir Žemės Civilizacijos kilmę. O svarbiausia, jos pranašauja mokslo (evoliucinės) ir tikėjimo (kreacionistinės) pasaulėžiūrų jungtį!!

      Mokslo piramidė sėkmingai plečiama žemyn, daug sunkiau ją statyti į viršų, kadangi tai visų mokslo sričių jungtis su Pradžios knygos pirmąja dalimi – priešistorija. Negali būti kelių Tiesų. Tikrovė buvo ir yra viena. „Apreiškimo mokslas ir žemiški mokslai – tai du spinduliai iš tos pačios Tiesos Saulės – Dievo. Todėl tarp jų negali būti tikro prieštaravimo. (…) Dažnai minimi prieštaravimai yratik tarp žmonių, kurie jais užsiima…“ (Skvireckas J. Šventasis Raštas. T. 1. K. 1913. P. 58).

   2000 metais išleidau knygą „ŽEMĖS CIVILIZACIJOS KŪRIMAS – TAI ŽMOGAUS ĖJIMAS TEN, IŠ KUR JIS ATĖJO.“ Knygos pavadinimas – tai visų keturių sintezių bendra išvada, nurodanti begalinių žmogaus poreikių (chreia) kilmę, paaiškinanti XX a. mokslo ir technikos revoliucijos (MTR) priežastį !! Šios knygos redaktorius Jonas Varnauskas tuo metu buvo Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto vyr. redaktorius.

Žemės Civilizacijos istorija aprašyta labai seniai ir daug kartų. Tačiau reikėjo mokslo faktus, Šventų Raštų ir mitų teiginius logiškai sujungti taip, kad jie drauge liudytų vienas kito teisingumą ir būtų suprantami šiuolaikiniam žmogui. Mintis stengiuosi išsakyti kuo paprasčiau, aiškiau ir trumpiau, „kad ir piemuo suprastų, ir profesorius neprikibtų“ (prof. T. Ivanauskas). Pateikiu apibendrintą, esminę informacija, skaitančiųjų „neskandinant“ tarpusavyje nesusijusių faktų jūroje.

————– .  ————–

Mokslinės žmogaus kilmės hipotezės pagrindas – tai požiūris į Homo sapiens sapiens, kaip Žemės planetos laukinės gamtos (biogeocenozių) natūralaus  ir savaiminio vystymosi rezultatą. Tačiau, tokia pasaulėžiūra negali paaiškinti netikėto atsiradimo Žemėje absoliučiai šiuolaikiškos išvaizdos žmogaus (kromanjoniečio) bei jo palikuonių, t. y. mūsų, sparčiai kuriamos civilizuotos aplinkos prasmės. Atrodo, jog mes – „gamtos vaikų“ ainiai aklai veržiamės už savo prigimties ribų, tuo pačiu ardydami tą terpę, kuri mus sukūrė. „Kaip  žmogaus ir jo kultūros formavimuisi darė įtaką gamta? Šis opus klausymas ekologinių problemų akivaizdoje dar nesulaukė įtikinamo atsakymo“ (biologijos mokslų daktaras Jurijus Ryčkovas). Pastaroji hipotezė negali atsakyti ir į kitą labai svarbų klausymą: kodėl tokiu perspektyviu socialinės raidos keliu Žemėje „pasuko“ tik vienos rūšies gyvūnas? Žmonija, kaip biologinė rūšis – nuostabiai vientisa.

Žmonijos istorija – vadinama „sunkia kova už žmogaus laisvę gamtoje“ (Antanas Maceina); „procesija į laisvę“ (Algirdas Julius Greimas); „sugrįžimu Rojun“ (Adomas Jakštas-Dambrauskas) ir pan. Vadinasi, Žemės planetos gryna gamtinė aplinka žmogaus netenkino, t. y. laukinėje terpėje kromanjonietis (kaip ir žuvis krante) nebuvo nei laisvas, nei laimingas.

Ne vienas pasakys, kad viskas jau paaiškinta: mes Žemėje evoliucionavome iš beždžionės, tiksliau iš kažkada gyvenusio bendro beždžionių ir žmogaus protėvio. Belieka ne tik nupaišyti, bet ir rasti visą „žmogėjančią“ skeletų, įrankių, piešinių, drabužių… seką. Deja, tos nuoseklios sekos kuri, logiškai galvojant, turi būti – nerandama! Archeologai fiksuoja, jog maždaug prieš 40 tūkstantmečių Žemėje ima gausėti šiuolaikinių  žmonių, beje, nežinia iš kur atsiradusių. Mes santykinai akimirksniu užvaldome mums paruoštą Žemę. Žmogaus (kromanjoniečio) – protingos būtybės (proto, patirties nešėjo) atsiradimas labiau panašus ne į evoliuciją, bet stebuklą! Kas mes, iš kur atėjome į Žemę ir kokia mūsų misija šioje nuostabioje planetoje?? Mes – tai visų pirma mūsų prigimtis: jausmai, troškimai, noras viską pažinti, suprasti, keisti…

Tuo tarpu antropologai dėmesį sutelkę tik į primato kūną, kurio bazėje iš įvairių genų (t. tarpe tikrai negalėjusių evoliucionuoti Žemės planetos laukinėje gamtoje) buvo sukurtas žmogus. Taip parašyta Šventuose Raštuose. Šiuo metu mokslininkai žmogaus paveldimoje medžiagoje yra aptikę 212 DNR salų, kurios (lyginant su neandertaliečiu) jį daro unikalų. Didžiausia iš visų salų yra maždaug 300 tūkstančių DNR bazių ilgio. „Mes ieškome ateivių iš kitų Civilizacijų… – o jie tikriausiai kartu su mumis. Ar galėjo mūsų kromanjonietiškas genetinis kodas (biologinė programa) ir jį atitinkantys (t. y. ne visi šiandieniniai) gyvenimo būdo, veiklos, bendravimo vienas su kitu pavyzdžiai (iš kartos į kartą perduodami ne lytiniu, o funkciniu – receptoriniu būdu) evoliucionuoti Žemės planetos „laukinėje terpėje“?“ rašiau savo knygoje (V. 2000. P. 92). Antra, žmogaus embrionas (vėliau vadinamas vaisiumi) vystosi Moters kūne ir, be abejonės, labai daug jo smegenis formuojančios informacijos gauna iš Jos. Juk ir Dievas savo sūnų atsiuntė į Žemę tik per moterį.

Moksliniai straipsniai apie mūsų kilmę rašomi taip lyg viskas jau aišku ir dedami paskutiniai taškai… Bet kai žinai, kad tų „taškų“ migloje gyvename jau antrą šimtmetį – susimąstai, jog kažkas yra ne taip. Gal būt žmogaus kilmės hipotezės Achilo kulnas – požiūris į mus (Homo sapiens sapiens, kromanjoniečių palikuonis) kaip vien Žemės planetos laukinės gamtos (tik biogeocenozių) vystymosi rezultatą? Gal dėl to mokslo kelias pilnas stebinančių (vadinasi neprognozuotų) atradimų? Mokslininkai teisingai numatė seną žmogaus kilmę, bet vietoje primityvaus laukinio atrasti tikrą menininką, muzikantą, astronomą, matematiką, išradėją, konstruktorių, dizainerį, statybininką, žemdirbį, rašto pradininką… atrodantį taip, kaip mes su jumis ir dar šiuolaikiškiau… To antropologai tikrai nesitikėjo, tai prieštarauja evoliucijos teorijai!

Prieš „kūrybinio sprogimo“ autorių (t. y. mus) evoliucijos sekoje būtų neandertalietis. Eilę dešimtmečių neturėdami kito pasirinkimo mokslininkai iš šio padaro „darė“ primityvų žmogų: mažino arba nutylėdavo kontrastą, nors objektyvūs faktai byloja priešingai. Toliau kaupiantis „nepatogiems“ radiniams imta ieškoti „tarpinės grandies“. Įdomu būtų paskaičiuoti kiek kartų ją „ rado“ – deja, „tarpinė grandis“ taip ir liko tik sensacingais pranešimais.

Neradus laipsniško kromanjoniečio vystymosi įrodymų antropologams liko paskutinė versiją: kad šiuolaikinis žmogus evoliucionavo vienoje lokalioje (nedidelėje) Žemės rutulio vietoje iš kur paplito po visą pasaulį. Šiandien žmonijos lopšio vardas atitekęs Afrikai, nes ten nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. Bet iš esmės tai grįžimas į tą pačią vietą paklydus miške. Kaip tropiniuose miškuose ar savanose galėjo susiformuoti nervų sistema reikalinga civilizuoto pasaulio, prieštaraujančio gamtos dėsniams, sukūrimui? Negi vandens gyviams kojos galėjo evoliucionuoti be sausumos? (Apie žmogaus nervų sistemos unikalumą skaitykite pagrindinėje sintezėje „Žmogus“).

Kaip taisyklė, kuriant naujas žmogaus kilmės hipotezes atsiranda ir jas patvirtinančių radinių. „ Pirmieji Homo sapiens pėdsakai rastiEtiopijoje, prie Omo upės krantų. Iš tos vietos kilo mūsų rūšis – anatominiu požiūriu šiuolaikinis žmogus. Mokslininkai rado dviejų skeletų liekanas ir nustatė, kad jos – 200 000 metų senumo“ (Iliustruotoji istorija. 2012. Nr. 3. P. 66).

Jeigu antropologai rimtai pasidomėtų istorija jie patikėtų Biblija bylojančia, jog žmonijos lopšys – Rojaus sodas. Būtent čia Dievas apgyvendino savo sukurtus pirmuosius Žemės žmones, iš kur jie vėliau ir paplito po visą pasaulį!

Dar prieš kelis metus niekas nesitikėjo, kad mokslininkams pavyks kartografuoti neandertaliečio paveldimąją medžiagą. Rezultatai nustebino: pasirodo kiekviename už Afrikos ribų gyvenančiame žmoguje yra dalelė ( 2 – 4 procentai) neandertaliečio. Antropologams beliko iškelti versiją: jog dabar Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Polinezijoje gyvenantys žmonės – neandertaliečių ir moderniųjų žmonių palikuonys. Tie kas iki šiolei nesidomėjo antropologų darbais gal būt priims tai kaip „tikrą pinigą“. Bet juk per paskutinius penkis dešimtmečius tvirtai nusistovėjo nuostata, paremta daugybe faktų, jog kromanjonietis ir neandertalietis negyveno kartu. Kaip bebūtų keista ir nelogiška iš evoliucinio taško: kai pirmasis Žemėje nyksta – antrasis plinta. Pirmasis, žiūrint tik į objektyvius, faktus – gyvūnas (siūlau apie tai skaityti III sintezę „Kur dingo neandertalietis?“). Antrasis – tikras žmogus (skaityti I sintezę „Apie žmogų, išvarytą iš Rojaus sodo“). Kad jie prieš 50 – 60 tūkstančių metų buvo susitikę kažkur Artimuosiuose Rytuose ir poravosi… – eilinis akibrokštas nepagrįstas svariais archeologiniais radiniais. Priešingai, tai visiškas ignoravimas daugybės faktų apie neandertalietį ir kromanjonietį. (Argumentai pateikti toliau,  X puslapyje).

Pateiksiu dvi citatas, kurias skiria daugiau kaip 30 metų: „Kromanjonietis – absoliučiai šiuolaikinis savo fiziniu sudėjimu ir turi tokį patį klasifikacinį titulą, kaip ir mes su jumis – Homo sapiens sapiens. Jis pasaulyje įsitvirtino vienvaldiškai. Geologiniuose sluoksniuose po 40 tūkstantmečių ligi mūsų eros pradžios neaptikta nė vienos iškasenos, priklausančios kam nors kitam, o ne tikrai protingam žmogui.

Mūsų pirmtako (neandertaliečio) išnykimas panašus į kvapą gniaužiantį spektaklį: jo scena – visas pasaulis, o finalas toks, kad geresnio nesugalvosi – pasirodėme mes patys. Yra tik vienas „bet“ – niekam nežinoma, kaip viskas vyko. Aktoriai vaidino anapus užuolaidų, o mums parodė tik pačią pradžią ir pabaigą. Eiga ir posūkiai dramos, privedusios prie to, jog neandertaliečius pakeitė kromanjoniečiai, slepia didžiausią iš visų istorinių paslapčių!“(Konstebl Dž. Neandertalcy. M. 1978. P.124).

„Prieš 40 tūkstančių metų neandertaliečiai ėmė nykti, o prieš 35 tūkstančius metų Europoje jų beveik nebebuvo. Kodėl šiuolaikiniam žmogui atsikrausčius į Europą išnyko neandertaliečiai? Gal mūsų protėviai juos suvalgė?“ („Iliustruotasis mokslas“ 2010, Nr.5, P.26) Kodėl išnyko neandertaliečiai, mokslininkai bando išsiaiškinti nuo 1856 –ųjų metų, kai vokiečių kalnakasiai pateko į olą su pirmo atpažinto neandertaliečio griaučiais. Nėra faktų rodančių, kad būta karo, t. y. fizinio neandertaliečio sunaikinimo. Priešingai, mokslininkai prakalbo apie „sterilius sluoksnius“ bylojančius, kad vienu metu Žemėje nebuvo nei mūsų, nei mūsų pirmtakų.

Kur šiandien tebesame žmogaus atsiradimo mįslės įminime rodo citata iš 2011 metų žurnalo „Iliustruotasis mokslas“ (Nr.3. P.58-59). „Viena dominuojančių teorijų – kvantinio šuolio teorija, teigia, kad šiuolaikinis žmogus sukūrė technologiškai pranašesnę kultūrą ir vos per keletą tūkstantmečių nurungė visas kitas žmonių rūšis.“ Pirma: tai tik fakto konstatavimas, o ne žmogaus atsiradimo priežasties atskleidimas. Antra: mes esame žmonės pirmiausia ne todėl, jog sukūrėme technologiškai pranašesnę kultūrą, o todėl kad galėjome ją sukurti! Trečia: daug hipotezių buvo iškeltata ir toliau keliama remiantis tik viena ar kita detale, kurią galima ginčyti ar interpretuoti kitaip. Pvz., kad ir neandertaliečių gyvenimas Gibraltare, prieš 24 tūkstančius metų. To įrodymu laikomas medžio anglių amžius. Bet juk laužus  Goramo (gorham) urve galėjo pakurti šiuolaikiniai žmonės. Arba vienoje Sibiro oloje rąsto piršto kaulo paveldimosios medžiagos tyrimas, paskelbtas naujos žmonių rūšies atradimu.

——–  .   ——-

O dabar iš tų pačių „kaladėlių“ (mokslo faktų, Šventų Raštų ir mitų teiginių) dėliokime naują piešinį. Žinoma, tų „kaladėlių“ turime susirasti pakankamai.

Iš žemiškos žmogaus kilmės hipotezės atskaitos taško visiškai nematyti žmogaus kuriamos civilizuotos aplinkos prasmės. Išeina, jog mes – „gamtos vaikų“ ainiai aklai veržiamės už savo prigimties ribų. Veržiamės, ardydami tą terpę (Žemės biosferą), kuri mus sukūrė. Kaip laukinėje aplinkoje (gyvūnų pasauly)  galėjo susiformuoti kromanjonietiškas intelektas (atitinkamų smegenų funkcija) vos per 40 tūkstančių metų nuvedęs žmoniją nuo trapaus mineralo skeveldros – peilio iki daugkartinio naudojimo kosminio laivo? Kodėl vienintelės rūšies (iš gausybės gyvūnų įvairovės Žemėje) „žengimas“ į protingų būtybių lygį laikomas savaime suprantamu, o ne anomaliu reiškiniu, reikalaujančio rimto paaiškinimo? Šiuos stebuklus mokslas aiškina aklu atsitiktinumu.

Antropologams pirmiausia reiktų suvokti ko jie ieško: žmogaus ar skeletų panašių į žmogaus? Juk skeletų pokyčiai laike nieko nebyloja apie žmogaus nervų sistemos evoliuciją.Tai tas pats, kas iš seniai sugriauto teatro pamatų spręsti apie ten vykusių spektaklių turinį. Be to net kūnas turintis tokią pat nervų sistemą, kaip žmogaus tėra tik prielaida (tik pagrindas) ant kurio tam tikrose sąlygose gali susiformuoti žmogiškos sielos žiedas. *

Dar visai neseniai mes manėme, kad Žemė yra plokščia o apie ją sukasi Saulė… Dabar atėjo laikas suprasti, jog nervų sistemą (smegenis), galinčias kurti N+1 lygio Civilizaciją, galima įgyti tik N lygio Civilizacijoje, kur veikia ne biologinė, bet N lygio socialinė (teisingų pasirinkimų) atranka. Čia svarbiausią reikšmę įgyja funkcijos susijusios su protine, darbine, altruistine veikla, biologinių instinktų pažabojimu (valia). Šios funkcijos leidžia prisitaikyti ne tik bet kurioje gamtinėje, bet ir atitinkamų pakopų kultūrų (rojų) terpėse.

Keturių sinteziųknygoje iš mokslininkų pateiktų faktų ir apibendrinimų, iš Šventųjų Raštų ir mitų informacijos logiškai seka mintis, jog mūsų (Žemės, Urantijos) civilizacija yra dukterinė civilizacija – kitos CIVILIZACIJOS ( PROCIVILIZACIJOS, DIEVO, PROTO ) pasekmė. Mūsų smegenys (tiksliau nervų sistema), mūsų patirtis, altruistiški jausmai, archetipai (tipiniai žmogaus veiklos ir elgesio pavyzdžiai), mūsų valia ir sąžinė… Žemės planetos laukinėje terpėje ilgą laiką ne evoliucionavo, bet degradavo!! Degradavimas vyko tiesiog proporcingai esamų ir prarastų sąlygų skirtumui. Išeivių iš Rojaus sodo palikuonių kartos Žemės „dykumose“ (necivilizuotos aplinkos simbolis) irgi tapdavo tik „dykuma“, t. y. medžiotojais – rinkėjais, kurie vis prasčiau piešia, lipdo, darosi vis godesni, piktesni, karingesni..

      Viskas iš karto atsirado vienoje Žemės rutulio vietoje, specialiai paruoštoje žmogiškumui (kultūrai) saugoti ir skleisti. Žemės Civilizacijos kūrimas – tai žmogaus ėjimas ten, iš kur jis atėjo, o ne aklas veržimasis iš gamtos į nežinią. Šių dienų mokslas kartoja tai, ką žmonija jau buvo kažkada kažkur pasiekusi.

     Kodėl tikime, kad gyvūnų pasauly vienas iš jų galėjo tapti žmogumi? Juk populiacijos genotipo pokyčiai evoliuciškai svarbūs tik tada kai keičiasi aplinka! Neturime savo nuomonės, esame lengvai „programuojami“? Tingime mąstyti? Nenorime pripažinti, kad už mus yra kur kas protingesnių ir nepalyginamai daugiau žinančių? Sunku suvokti savo santykinį ribotumą ir menkumą?  

   Judaizmas, krikščionybė, islamas moko, jog Dievas s u k ū r ė žmones ir jiems užveisė Edeno (Rojaus) sodą, Dangų Žemėje kad šie jį prižiūrėtų ir patys būtų tokie tobuli, kaip ši nuostabiausia planetos vieta. Adomo ir Ievos istoriją primenančių pasakojimų apstu Afrikos tautų religijose… Skirtingų laikų ir tautų šaltiniai mūsų Žemės civilizacijos embrioną – vietą iš kurios planetoje plito kromanjonietis (modernusis žmogus); ezoterinių žinių, fantastinės archeologijos, prisiminimų apie ateitį šaltinį; demiurgų, kultūrinių herojų ir valdovų mokyklą mena skirtingais vardais. Pavyzdžiui Biblija – Rojaus arba linksmybių** sodu (ribota kultūrine erdve), Edenu. Nuo Platono laikų jau imta abejoti ar tikrai žiloje senovėje už Heraklio stulpų (Gibraltaro sąsiaurio) buvo pasakiška Atlantidos civilizacija. Iki tol „stebuklingos“ valdovų šalies egzistavimas buvo savaime suprantamas dalykas. Knygos Atlantida – prieštvaninis pasaulis autorius lietuvis Ignotas Žiogelis (Ignatius Donnelly 1856 m. daktaravęs Paryžiuje; 1859 m. Londone) įrodinėjo, kad ne kas kita, o Atlantida buvo biblinis Rojus, graikų Olimpas, amžinos laimės ir apsto kraštas, minėtas įvairių laikų ir tautų legendose. Iš čia aukšta kultūra plito po visą pasaulį. Mitų dievai ir didvyriai – tai tik sudievinti žmonės – atlantai. Egiptas, Meksika, Mesopotamija, Indija ir kitos šalys, turėjusios raštą, stačiusios monumentalius statinius – tai tik kolonijos, kadaise įkurtos Atlantidos gyventojų. Ar tikrai Atlantida – Rojaus sodo sinonimas? Atlantidos kraštovaizdžio aprašyme dominuoja derlingoji lyguma. Šumerų kalboje „derlingąją lygumą“ žymi ženklas „Edenas“ – tas pats simbolis, kuris hebrajiškame Švento Rašto tekste reiškia Rojaus (Malonumų) sodą!

Kad kultūrinių herojų – ateivių siužetas turėjo realų pagrindą, t. y., kad buvo žmogaus veiklos ir elgesio centrinis „generatorius“ rodo gausybė archeologinių atradimų. Įvairiose pasaulio vietose nuolat atsirasdavo oazės, kurios iš aplinkos kurį laiką išsiskirdavo jose gyvenančių žmonių socialine branda. Vietoje laipsniško vystymosi pėdsakų, ten randami aiškūs įrodymai, jog menas, mokslas, lig tol neregėti amatai… šiuose židiniuose ne progresuodavo, o palaipsniui degraduodavo kol susilygindavo su to laikmečio daugumos kultūra – žinoma daugiau ar mažiau pakeldami bendrą žmonijos kultūros lygį. Neolito epochoje šios oazės sutapo su kultūrinių augalų ir naminių gyvūnų kilmės bei ypatingos įvairovės rajonais. Degraduojančių kultūros oazių (židinių) epocha prasidėjo maždaug prieš 40 tūkstančių metų, Žemėje daugėjant šiuolaikinio tipo žmonių (Homo sapiens sapiens) – o baigėsi seniausių civilizuotų miestų saulėlydžiu.

Rojaus sodo pripažinimas būtų atsakymas į istorijos mokslų daktaro Vladimiras Rafailovičius Kabo klausymą: „Kodėl socialinės pažangos platintojų – ateivių siužetas užima tokią reikšmingą vietą archainėje religinėje – mitologinėje sferoje?“ ( U istokov religini / Priroda. 1984. Nr.3.P.60).

   Kultūros židinių regresas betarpiškai siejasi su faktais, kad jų socialinė pažanga niekada neturėdavo pradžios („jaunystės“). Tūro Hejerdalo***žodžiai tinka ne tik Naujojo, bet ir Senojo pasaulio civilizacijoms. „Daugybė tyrinėtojų, remdamiesi svariais įrodymais, tvirtina, kad didžiosios indėnų civilizacijos nuo actekų Meksikoje ligi inkų Peru atsirado, kaip netikėtų užokeaninių migracijų rezultatas. (…) Mus, be abejonės, stebina tas faktas, kad nerandama šių didžiųjų civilizacijų laipsniško vystymosi pėdsakų. Kuo giliau į žemę rausiasi archeologai, tuo aukštesnę kultūra atranda, galiausiai pasiekiamas sluoksnis, akivaizdžiai liudijantis, kad seniausios civilizacijos susikūrė neturėdamos jokių šaknų pirmykštėje visuomenėje“. O štai ką byloja faktai apie Indijos procivilizaciją, kuri klestėjo tuo pačiu metu, kaip ir Senovės Egipto ar Šumero-Akado civilizacijos, tik ji kurį laiką buvo visiškai pamiršta. „Archeologai ryžtingai teigia, jog bėgant laikui Mochendžo Daro ir Harapa netenka daugelio privalumų, pažeidžiamas apgalvotas ir tikslus miesto projektas, blogėja vandentekio ir kanalizacijos kokybė, prastėja („grumba“) keramikos dirbiniai. Su kuo tai siejasi?“ (Albedil M. Zveno, vošedšeje v cep / Znanije – sila. 1984.Nr.12. P.27).

DIEVO ( PROCIVILIZACIJOS ) sukurto pasaulio pabaigą, tai yra Rojaus sodo (Atlantidos) geologinės katastrofos (tvano) laiką (maždaug prieš 5000 metų) tikriausiai rodo masinis aukštos kultūros ateivių antplūdis. Ir šiandien istorikai neturi vieningos nuomonės, iš kur (pvz., šumerai, vadinę save juodagalviais) atkeliavo. Tačiau būtent tų svetimšalių (pvz., dravidų – Mochendžo Daro ir Harapos miestų statytojų) žinių, sugebėjimų ir organizuojančių pastangų dėka išaugo senieji pasaulio miestai. Pirmųjų miestų statytojų kultūra niekada nebuvo „jauna“. Šie miestai praktiškai vienu metu buvo pastatyti įvairiuose Žemės rutulio kampeliuose, kur inkarus išmetė „Nojaus“ laivai ir kur periferijos socialinė terpė jau buvo pakankamai brandi!

Nors pirmuosius civilizuotus miestus vieną nuo kito skyrė tūkstančiai kilometrų, pradžioje jie buvo nuostabiai panašūs vienas į kitą ne tik turiniu, bet ir forma. To priežastis ne žmonijos psichinis vieningumas ar bendravimas tarpusavy, o tai, kad Harapos, Mohendžo Daro, Ūro, Heliopolio, Memfio… statytojai prieš „tvaną“ buvo tos pačios šalies gyventojai. Šį žmonijos raidos fenomeną istorikai pavadino „miestų revoliucija“. „Nors miestai – valstybės atrodė, kaip lašai pirmykštės bendruomenės jūroje, tačiau, lyginant su likusia žmonija, jie ilgą laiką buvo svarbiausi organizaciniai ir keičiantieji pradai“ (V. Nikiforovas).

Dravidų legendos sako, kad jie atvyko iš vakarų, iš šalies, kurią prarijo jūra. (…) Todų, tamilų, kodagu, telugų ir kitos dravidiškos Pietų ir Pietvakarių Indijos tautos senąją gimtinę vaizduoja kaip aukštos kultūros šalį, o protėvius migrantus – kaip kultūrinius herojus, išmokiusius Indijos senbuvius įvairių amatų ir menų“ (Zveno, vošedšeje v cep / Znanije – sila. 1984. Nr.12 P.26; 27).

Maždaug IV tūkstantmečio per. Kr. pabaigoje tarp Tigro ir Eufrato upių apsigyveno tauta, savo kalba ir kultūra svetima  lig tol ten gyvenusioms semitų gentims. Iš kur į Mesopotamiją atsikraustė Šumerai – eilinė istorikų neįminta mįslė, daugelis jų mano, kad iš Indijos. Šumerų mitų fragmentai liudija apie žmonijos gyvenimą rojiškoje Dilmun saloje, kur nebuvo ligų, nesantaikos, mirties, o žmonių gyvenimas buvęs laimingas ir nerūpestingas.

Rojaus sodo reikšmė Žemės civilizacijos vystymuisi buvo milžiniška. Be jo po miškus, laukus ar dykumas klajotų devynioliktojo amžiaus aborigenų, gvajakilų, pigmėjų… lygio gentys, vis labiau panašėjančios į kažkada Žemėje gyvenusių neandertaliečių populiacijas. Vienas žymiausių rusų istorikų ir archeologų akademikas Aleksiejus Pavlovičius Okladnikovas, aiškindamas minėtų genčių išskirtinį atsilikimą (gyvenimą „akmens amžiuje“), nurodė tokias svarbiausias priežastis. Pirma, jos buvo nustumtos į žmogui gyventi netinkamas vietas. Antra, jos prarado kontaktą su kitų sričių gyventojais. „Dėl to šie žmonės ne vystėsi, bet degradavo“ (Utro iskustva. L. 1967. P.113). Jų nepasiekdavo Centrinės (Rojaus sodo) kultūros pavyzdžiai.

Jeigu atlantų visuomenę įsivaizduotume kaip nuostabią vazą, o jos išeivius – kaip tos karūnos skeveldras, pasklidusias po visus planetos kampelius, aišku, jog skeveldrų ornamentika, spalvos (anstatas) ir medžiaga (gamybinė bazė) turės daug bendrų požymių, tačiau nieko nebylos apie vazos sudužimo vietą. Todėl pirmosios civilizacijos, nors jas skyrė ir tūkstančiai kilometrų su įvairiausiomis gamtos kliūtimis, savo klestėjimo pradžioje buvo nuostabiai panašios viena į kitą. Panašus buvo jų raštas (taip pat ir kipu – mazginis raštas), kalendorius, astronomijos bei matematikos žinios, laiko skaičiavimo metodika, sienų tapyba, bareljefai, vazų ornamentai. Panašūs mitai ir legendos, mirusių laidojimo ir saulės garbinimo ritualai, megalitinių statinių architektūra, metalo apdirbimo lygis ir būdai, keramika, žaidimai… Visos pirmosios civilizacijos statė piramides, šventyklas – observatorijas, tiesė kelius, gamino plytas, audė, turėjo žiedimo ratą (įdomu: Artimuosiuose Rytuose šio puikaus prietaiso dėka suklestėjo amatų verslas, o Peru jis buvo naudojamas tik kulto reikmėms), mokėjo mumifikuoti, trepanuoti kaukoles, tatuiruoti, turėjo svarstykles su svarsčių rinkiniu, lanką ir strėles…

Kaip šį (analogišką ne tik turiniu, bet ir forma) visuomenės raidos fenomeną aiškino istorikai? Į šį klausymą atsako rusų istorijos mokslų daktaro E. Černycho apibendrinimas: „Galima išskirti dvi gausiausias mokslininkų, siekiančių paaiškinti šį reiškinį, pozicijas. Pirmoji iš jų siekė įrodyti, jog žmonijos kultūros turėjo arba galėjo, veikiamos bendrų visuomenės vystymosi dėsnių, pereiti tuos pačius etapus, atvedusius prie stulbinančio materialinės kultūros formų sutapimo. Taigi ankstesnės nuomonės reziumė: pasaulis – daugybė izoliuotų ir mažai tarpusavyje bendraujančių kultūrų visuma. Remiantis kitu, vėlesniu požiūriu, senųjų kultūrų vystymasis ir gyvavimas buvo tarpusavy susijęs ir vienas kitą sąlygojantis. Įvairi komunikacijos sistema laikoma nuostabaus pačių seniausių kultūrų panašumo priežastimi“ (Čredoj bezčislennych kultur…/ Znanije – sila. 1984. Nr.3. P.30).

Štai kaip į tą patį klausymą atsako Turas Hejerdajas: „Gerai žinoma, jog Vienos mokyklos atstovai gynė difuziją ir kultūros elementų pernešimą, o vis platėjantis anglų ir amerikiečių antropologų ratas pritarė požiūriui apie žmogaus psichinį bendrumą, t. y. apie nepriklausomą lygiagretų vystymąsi. Ir jeigu difuzionistai ir toliau akcentavo akivaizdų Senojo ir Naujojo pasaulių panašumą, tai jų oponentai – nepriklausomieji evoliucionistai, arba izoliacionistai nenorėjo nė girdėti, jog šis panašumas gana įtikinamai rodo tuos du pasaulius turėjusius ryšių. Jie atkakliai tvirtino, kad žmogaus kūrybiškas protas turėjo vienodai reaguoti į analogiškas gamtines sąlygas abiejose barjero pusėse“ (Nuo „Kon-Tikio“ iki „Ra“. V. 1972. P. 7).

Be abejo, bet kuri civilizacija turi formuotis pagal tuos pačius dėsnius: kurti materialinę – techninę bazę, tobulinti valdymo sistemą, ieškoti efektyvesnių informacijos perdavimo ir kaupimo būdų bei visuotinio darbo ekvivalento… Tačiau juk stebina ne tiek turinio, kiek formos panašumas. Pavyzdžiui, atskirus garsus ar jų junginius rašte turi išreikšti skirtingi ženklai, tačiau tų ženklų nuostabų panašumą galėjo lemti tik ta pati mokykla, nes judesio pasirinkimo laisvė žmogui leidžia nupiešti begalę skirtingų simbolių (apie tai plačiau sintezėje „Žmogus“).

Antra. Nei tezė, nei antitezė neatsako į pagrindinį klausymą: kodėl kultūrų panašumas, akivaizdžiai pasireiškęs pradiniuose senųjų civilizacijų vystymosi etapuose, „blėso“. Jeigu visuomenės vystymasis net formos atžvilgiu visur vyko pagal bendrus dėsnius, kodėl tų dėsnių įtaka mažėjo? Jeigu kažkokių susisiekimo priemonių dėka buvo palaikomi ryšiai, kodėl jie ne stiprėjo, o silpnėjo? Neginčytinas ryšių nutrūkimo faktas – Naujojo pasaulio (Amerikos kontinento) atradimas. Jei civilizacijų aušroje (ir daug anksčiau) vandenynas nebuvo kliūtis bendrauti, kodėl jis tapo sunkiai įveikiamu barjeru vėlesniais laikais?

Drąsaus norvego Tūro Hejerdalo eksperimentinės kelionės laiveliu „Ra“ įrodė, jog ir nendrinėmis valtimis žmonės galėjo perplaukti Atlanto vandenyną. Tačiau faktas, kad vandens stichija net su tokiomis priemonėms nebuvo neįveikiamas barjeras, visko nepaaiškina. Įspūdingas daugybės kultūrinių elementų panašumas byloja apie pastovius, ilgalaikius ryšius, tiksliau apie kažkada buvusią vieną aukšto lygio mokyklą, bet ne atsitiktinius kontaktus.

Šiandien su analogiškomis problemomis susidūrė mokslininkai pradėję tirti kromanjoniečių ženklus. Pasirodo tokie pat ženklai randami visuose žemynuose nors tuo metu tarp jų irgi nebuvo lengvo susisiekimo.

Apie bendrą  civilizuotos visuomenės ir apskritai sąmonės kilmės šaltinį byloja ir tautų, gyvenančių ar gyvenusių skirtinguose planetos kampeliuose, prokalbių panašumas. Filologai kelia protėvynės problemą, t.y. kur ta ar kita prokalbė gyvavo prieš skilimą. „Konferencijoje paaiškėjo, kad etnogenezės specialistai nė vienu klausymu neturi bendros nuomonės. (…) Natūralu jog iš istorikų laukiama naujos šiuolaikinės etnogenezės teorijos, apimančios visą problemos įvairumą ir sudėtingumą“ (Militarev A.. Uslyšat prošloje/ Znanije-sila. 1985. Nr.7. P.12). „Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius“ (Šventas Raštas. V.1998. Pr.11.1).

Taigi, žiloje senovėje jūros ir vandenynai nebuvo jokia kliūtis, atvirkščiai – tai buvo patogus susisiekimo kelias. Šį faktą paaiškina pats detaliausias mūsų civilizacijos embriono aprašymas – Platono dialogas Kritijas. Jame pasakojama apie to krašto milžinišką drėkinimo ir transportavimo vandeniu sistemą, kurios išorinis kanalas, nuo kalnų skyręs derlingąją lygumą, buvo toks, „ kad pasakysi, ir niekas nepatikės“ (Timajas. Kritijas. V. 1995. 118c). Rojaus sodo sostinė – didžiulis uostas iš trijų vandens ratų ir trijų salų! Abi žiedinės salos skirtos sodams, šventykloms ir stadionams (vieni vyrams, kiti arkliams mankštintis). Didžiosios žiedinės salos viduriu ėjo hipodromas. Išorinį vandens ratą supo prekybos, remonto, poilsio… centrai. Salas jungė tiltai, o žiedinius užutekius – tuneliai, kuriais plaukiojo laivai!!

Kažkada žmogaus sukurtų ir iki šiol keliančių nuostabą objektų liekanos, pradiniai kultūrinių augalų ir jų laukinių giminaičių kilmės centrai, pirmųjų civilizuotų miestų išaugimo vietos, kaip taisyklė yra jūrų, įlankų ar upių pakrančių rajonuose – vietose, kur netoliese galėjo prisišvartuoti Rojaus sodo laivai. Pvz., šumerai pirmiausia apsigyveno Erido mieste, stovėjusiame Tigro ir Eufrato žiotyse, ir tik vėliau patraukė į Tarpupio gilumą savo kultūra „užimdami“ esamus ir kurdami naujus miestus. Altamiros (Prancūzija) priešistorinio „meno galerija“ – trys kilometrai nuo jūros. Kostenkos (Rusija) vietovė – viena iš pirmaujančių pasaulyje pagal ten rastų paleolito laikotarpio dirbinių kiekį – dešiniajame Dono krante. V. Laričevo rasta skulptūra (išpjaustyta poliruotoje mamuto iltyje, aprašyta knygos 40 puslapyje) slypėjo Obės intako Čulymo pakrantėje. Stonhendžas (Anglija) yra Bristolio įlankos rajone. Varnos nekropolis ir Aibunaro rūdynas (Bulgarija) – šalia Juodosios jūros. Iš čia vario žaliava ir mirusių atvykėlių kūnai Bosforo sąsiauriu, Marmurine jūra, Dardanelų sąsiauriu, Egėjo bei Viduržemio jūromis pro Heraklio stulpus galėjo laivuose išplaukti į Rojaus sodą. Ne veltui Platonas rašė, jog Atlantidoje „laivų statyklos buvo perpildytos tiek triėrų, tie visokios joms priderančios įrangos“ (Timajas. Kritijas. V. 1995. 117d). Kad pirmųjų civilizacijų įkūrėjai ir jų pirmtakai atkeliaudavo vandeniu byloja ir kiti faktai. Pvz., jūros kelių vaidmuo greitam neoloto idėjų (tame tarpe ir žemdirbiškų tradicijų) plitimui (M. Gimbutienė); vos tik įsikūrę Mesopotamijoje šumerai organizuoja laivybą ir panašiai. Gal ir pirmieji aisčiai buvo atvykėliai iš Atlantidos? Juk „iki šiol mokslas nenustatė iš kur jie atsikraustė prie Baltijos jūros – yra tik keletas hipotezių“ (Šapoka A. Lietuvos istorija. V. 1989. P.20). Viena, kaupiantis mokslo faktams atrodo nesikeis – mūsų šaknys rytinėje Baltijos pakrantėje, nes jos ten ir senos, ir gilios, ir tvirtos“ (Česnys G. Antropologinės mūsų šaknys / Mokslas ir Lietuva. 91/1. P.10).****

Žemės Civilizacijos gimimą – dukterinės Civilizacijos gimimą galima palyginti su drobe, ant kurios iš karto buvo tapomi du skirtingi paveikslai. Pirmasis paveikslas – tai mokslo pripažintas bazės ir antstato tolygaus vystymosi modelis, prasidedantis akmeniniu kirvuku, ilčių vėriniu, kauliniu žeberklu, schematišku piešiniu… Jis baigiasi kompiuteriais, žvejybiniais laivais – šaldytuvais, meno kūrinių galerijomis…

Antrasis paveikslas – kol kas mokslo ignoruojama mūsų Procivilizacijos kolonija šioje Visatos dalyje. Aišku, ten buvo praeities informacijos bankas, aukšto lygio mokymo centras, veikė nežemiška technika… Tačiau ir Rojaus sode ateina laikas pereiti prie paprastų gamybos priemonių ir technologijų, prie primityvių informacijos kaupimo ir perdavimo būdų. Iš arkivyskupo J. Skvirecko komentarų: „Kelias į Edėną buvo užstatytas mirgančia liepsna, turėjusia kalavijo pavidalą. Toks dalykų stovis pasiliko tolei, kol sodas nepavirto paprastu (lygiu kitai žemei) plotu“ (Šventas Raštas. K. T. 1. 1913. P.95). Be Procivilizacijos materialinės – gamybinės bazės, veikiančios vienu gigantišku, nedalomu mechanizmu, aptarnaujamu didžiulio skaičiaus protingų būtybių, neįmanoma ne tik atgaminti nežemiškos technikos, bet ir palaikyti jos funkcionavimą neribotą laiką. Tačiau žmonės, dėl vienų ar kitų priežasčių paliekantys izoliuotą Rojaus sodo Civilizaciją, žino ir moka nepalyginamai daugiau už anksčiau Atlantidą palikusių žmonių palikuonis, jau spėjusius daugiau ar mažiau degraduoti laukinėje terpėje. Priklausomai nuo to, kiek jų, kokios jų žinios bei sugebėjimai ir kaip visa tai galima panaudoti periferijos sąlygomis, įvyksta staigūs (istorikams sunkiai paaiškinami) materialinės ir dvasinės veiklos pakilimai, t. y. didesni ar mažesni postūmiai žemiškos civilizacijos vystymuisi. Tai atsakymas į istorijos mokslų daktaro V. Masono klausymus: „Kaip paaiškinti tokį netolygų senovės paminklų išplitimą? Kodėl vienur labai anksti suklesti aukšto lygio civilizacija, o kitur dar ilgą laiką vyrauja barbarizmas bei skurdas?“ (Priroda i proischoždenije civilizacini / Priroda. 1969. Nr. 3. P. 2).

Susidomėjusiems tokia priešistorinio pasaulio versija, siūlau skaityti Mury Hope. Atlantida. V. 1999 ir savo knygos IV sintezę „Kur buvo Rojaus sodas (Atlantida)?“  „Priešistorinis pasaulis buvo daug įdomesnis negu mes įsivaizdavome.(…) Idėjos apie paprastą linijinę visuomenės raidą reikėtų atsisakyti.(…) Galėtume daryti prielaidą, kad prieš kokius 20 000 ar daugiau metų, kai paleolito (senojo akmens amžiaus) žmonės gyveno Europoje, kažkur Žemėje egzistavo daug pažangesnė kultūra, o mes paveldėjome dalį to, ką jos gyventojai turėjo ir perduodavo iš kartos į kartą“ (P.270-272).

„Pirmieji vienuolika Pradžios knygos skyrių religiniu požiūriu yra labai aiškūs. Rašoma apie pasaulio ir žmonijos pradžią, nuodėmės ir mirties kilmę, blogio ir vandens tvaną, kalbų ir tautų atsiradimą. Tačiau istoriniu požiūriu šie skyriai pilni mįslių“ (Rupšys A. Šventojo rašto kraštuose. V. 1998. P. 100). Senųjų laikų istoriniai faktai rodo, kad Rojaus sodas nėra vien idealizuotas pirmavaizdis, neturintis jokio ryšio su laiku ir erdve.

Mokslo įtikinamai neatsakyti klausymai kaupiasi todėl, kad priimtas klaidingas visuomenės raidos modelis, nepaaiškinantis daug sudėtingesnės tikrovės: dukterinės Civilizacijos Saulės sistemoje gimimo. Iš tikrųjų Žemėje buvo laikas, kai dėjosi tokie dalykai, kurių mes dar net įsivaizduoti negalime. Senojo modelio jau nebeįmanoma apginti nuo jam prieštaraujančių faktų. Mokslo aukštuomenės išdidus tylėjimas – kaip pasakoj apie iškilmingą valdovo paradą, kol vaikas sušuko: „karalius – nuogas“!

Rusijos įvairių sričių specialistų grupė savo akimis (kaip tas vaikas) pažvelgė į senąsias Egipto piramides. Jų sukurto filmo pagrindinė mintis: kad šios piramidės pastatytos daug anksčiau, taip vadinamos Dievų Civilizacijos. Faraonai piramidėmis naudojosi, jas remontavo ir netgi mėgino pastatyti kažką panašaus… Kad filmo autoriai teisūs liudija milžiniškų piramidžių atradimas Bosnijoje šalia Visoko miestelio. Jas paslėpė per tūkstantmečius susikaupusios nuosėdos bei augalija. Ir tik Semiro Osmanagičiaus (15 metų tyrinėjusio Majų piramides Centrinėje Amerikoje) patyrusi akis kalvų peizaže įžvelgė dirbtinius statinius.

Atrodo laikas visiems draugiškai peržiūrėti priešistorę… Tačiau „dvi dešimtys Bosnijos istorikų ir archeologų rašo atvirą laišką vyriausybei, reikalaudami, kad būtų anuliuotas leidimas kasinėti išduotas archeologui mėgėjui Semirui Osmanagičiui“ (Piramidės Bosnijoje – naujas pasaulio stebuklas? /Mįslės ir faktai. 2012. P15). Kaip teigia oficiali istorija, vieninteliai Balkanų gyventojai buvo ankstyvojo akmens amžiaus žmonės nemokėję statyti net paprasčiausių būstų todėl gyvenę urvuose. Aišku, piramidėms šiame kontekste vietos nėra, tad paprasčiausia jų realaus egzistavimo nepripažinti. Toks požiūris į faktus, netelpančius į kažkam patogų pasaulio raidos modelį nėra atsitiktinis nesusipratimas. 1943 metais Meksikoje, šalia Akambaro miestelio Voldemaras Džulsrudas (Waldemar Julsrud) aptinka rankomis iš molio nulipdytų ir išdegtų dirbinių „karjerą“, tiksliau El Toro kalvos šlaitą. Čia, mažiau kaip vieno metro gylyje, kažkas užkasė virš 30 tūkstančių dirbinių. Archeologas mėgėjas iš kart suprato, kad radiniai  nepriklauso nė vienai žinomai civilizacijai. Pagrindinę šios nepaprastos kolekcijos dalį sudaro įvairių rasių žmonių figūrėlės, yra ir su barzdom, kas visiškai nebūdinga Amerikos indėnams. Bet labiausiai mokslininkus šokiravo apie 2,5 tūkstančio dinozaurų ir kitų reliktinių gyvūnų statulėlės. Dinozaurų figūros nulipdytos taip detaliai, lyg būtų dirbta natūroje. Atskirų detalių tikslumu paleontologai įsitikino tik po V. Džulsrudo atradimų. Ir vis tik šioje istorijoje įdomiausia mokslo elito reakcija. Specialistai atvyko tik po kelis dešimtmečius trukusių primigtinų kvietimų. Tačiau vietoj pagalbos solidžiuose amerikiečių leidiniuose pasirodė straipsniai, kuriuose V. Džulsrudas buvo apkaltintas falsifikavimu. O vietinė valdžia ėmėsi tirti ar Akambro gyventojai negamina minėtų statulėlių. Saugančių „savo tiesos“ monopolį yra visur. Štai 1953 metais J. B. Astachovas Maskvoje apgynė daktarinę disertaciją, kurioje „įrodė“, jog priešistorinis menas neegzistuoja.

Kur mes einame? Be abejonės, mes einame ten, iš kur atėjome – ne į miškus, ne į urvus… Per kančias mes veržiamės į žvaigždes – tiesiogine ir perkeltine prasme. Mūsų kelionės tikslas jau matyti – tai civilizuotos aplinkos (Rojaus) Žemės planetoje sukūrimas! Laukinės gamtos terpė ir „nuogas“ gyvenimas joje mūsų netenkina – nes tai nėra žmogaus prigimtinė terpė (aplinka, kurioje žmogus evoliucionavo, arba aplinka, kuriai žmogus buvo sukurtas). Kokia Žemės civilizacijos ateitis? Ne kiekvienas įskiepytas pumpuras prigyja, tačiau kiekvienas prigijęs pumpuras (naujos civilizacijos embrionas) gali praaugti tą medį (motininę civilizaciją), iš kurio yra kilęs! Gal netapsime arogantiškomis, iki dantų apsiginklavusiomis beždžionėmis besivaidijančiomis tarpusavy ir dėl savo trumparegiškumo naikinančiomis kitas gyvybės formas? Kur žmonių tarpusavio santykių degradacijos riba? Du pasauliniai karai? Ar suderinamas mokslo ir technikos progresas (žmogaus intelektas) su biologinės programos pavyzdžiais, įsivyravusiais žmonių tarpusavio santykiuose? Žinoma vėžinės ląstelės gali daugintis ir užgožti sveikąsias, bet jos neturi ateities, nes, sutrikdžiusios gyvybines organizmo funkcijas, save irgi pasmerkia žūčiai.

Ar galima žmogaus atsiradimą Žemėje paaiškinti vien žmogbeždžionės skeleto transformacija bei vis sudėtingesnių įrankių virtine? Juk biologinė žmogaus esmė – nėra jo griaučių sandaros ar formos ypatybės, o, žiūrėdami į vaizdžias ir logiškas gamybos priemonių progreso iliustracijas, pagalvokime, jog ir labai aukštos kultūros žmonės, palikę Dievo (Procivilizacijos) Žemėje įkurtą Rojaus sodą, pradėti gamybą gali tik nuo paprasčiausio natūralių medžiagų – akmens, kaulo, rago, medžio, molio… apdirbimo. Kuo didesnis kontrastas tarp civilizuotos ir natūralios gamtinės terpės, tuo mažiau vertinga ir turėta patirtis. Paveldimo intelekto dėka pradedami kaupti kiti įgūdžiai – būtini naujose gyvenimo sąlygose.

Nei gyvūnas, nei žmogus negali kažką padaryti (pvz., pašokti ar nupiešti) iš nieko, t. y. be atitinkamų smegenų; be tam tikrų kojų ar rankų valdymo pagal matomus ar matytus vaizdus programų (struktūrų). Netikėtos ir esminės veiklos permainos objektyviai byloja apie naujo tipo smegenų atsiradimą, bet ne apie jų atsiradimo priežastis. Staigios veiklos permainos iškelia klausymus: kokiu būdu, kada ir kur buvo sukurti arba gaunami tuo metu periferijoje (už Rojaus sodo ribų) gyvenantiems žmonėms labai reikalingos veiklos (tam tikra prasme smegenų) pavyzdžiai.

Kad mūsų civilizacija nėra pirminė, o seniai Visatose egzistuojančios Civilizacijos (Dievo) pasekmė sutampa su astronomų skaičiavimais. „Saulė yra viena iš 250 mlrd. Galaktikos žvaigždžių. Visatoje yra milijardai kitų galaktikų. (…) Dauguma tyrinėtojų linkę manyti, kad galaktikoje yra nuo 100 000 iki 10 000 000 Civilizacijų. (…) Didžioji jų dalis turėtų būti susidariusios gerokai anksčiau už mūsiškę, nes maždaug pusė disko žvaigždžių yra senesnės negu mūsų Saulė. (…) Šios Civilizacijos mus turi aplenkti milijonais ir milijardais metų“ (Straižys V. Paukščių takas. V. 1992. P. 120, 121).

O dabar nuoseklus faktų ir apibendrinimų kelias, atvedęs prie šių „beprotiškų“ minčių.  Knygos turinys atitinka pagrindines ir vis nesibaigiančias mokslo diskusijų temas:

   I sintezė. Apie žmogų išvarytą iš Rojaus sodo. (Apie Kromanjonietį). Archeologai kromanjoniečiais vadina žmones, gyvenusius Prancūzijos pietvakariuose maždaug prieš 10-35 tūkstančius metų. Plačiąja prasme šiuo pavadinimu apibūdinami visi šiuolaikinio tipo žmonės (neoantropai arba Homo sapiens sapiens), gyvenę bet kurioje Žemės rutulio vietoje. Įvairiose geografinėse platumose kromanjoniečiai pasirodė skirtingu laiku. Ankstyviausia data (kiek man žinoma) 39600 metai, plius minus 1000 iki mūsų laikų. Tokio senumo kromanjoniečio kaukolė rasta Nia oloje, esančioje Kalimantano saloje (Indonezija. Kromanjoniečiui vandens barjerai neegzistavo!). Jos amžius nustatytas radiokarboniniu metodu. Kromanjoniečių poelgiai ir išvaizda skyrėsi, panašiai kaip skiriasi šiuolaikinių japonų ir prancūzų išorė bei papročiai.

IX amžiaus vidury atrastą neandertalietį ilgai laikė tai nepasisekusiu Dievo kūriniu, tai šiuolaikiniu žmogumi, suluošintu ligų ir smurto, tai viena iš gorilų. Ir tik plintant gamtos idėjoms paleoantropas nenoriai buvo pripažintas mūsų tolimu giminaičiu. „Kromanjoniečio atradimas sukėlė visuotiną atodūsį (…) Tie, kurie buvo pasiruošę pritarti žmogaus giminės senumui, bet negalėjo susitaikyti su mintimi apie evoliuciją arba giminystę su neandertaliečiu, džiaugsmingai paskyrė jam vietą žmogaus genealogijos medyje“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M. 1979. P.16). Apie 1830 metus Čarlzo Lajelio geologinių sluoksnių nuoseklaus formavimosi teorijos dėka galutinai pripažįstamas Homo sapiens giminės senumas. Dabar atrodo keista, tačiau iki to laiko daugelis apsišvietusių katalikų tvirtai tikėjo Airijos arkivyskupu Džeimsu Ašeriu, kuris 1650 metais „apskaičiavo“, jog Dievas sutvėrė Adomą 4004 metais iki Kristaus gimimo.

1867 metais Paryžiuje organizuotą archeologijos parodą galima laikyti oficialiu kromanjoniečių meno kūrinių patvirtinimu. 1902 metais plačiajai visuomenei paskelbiama, jog nuostabiai išsilaikę spalvoti piešiniai urvų skliautuose iš tiesų yra ledynmečio epochos dailininkų originalai, o ne šiuolaikiniai falsifikatai. Tiek realistiniai, tiek simboliniai – modernistiniai paleolito meno kūriniai prilyginami didingiausiems kada nors pasaulyje sukurtiems meno šedevrams. Bet ir po to apie kromanjonietį dažnai kalbama, kaip apie primityvų, laukinį, panašų į neandertalietį urvų gyventoją.

1923 metais rusų archeologas P. P. Jefimenka, tirdamas paleolito kultūrinius sluoksnius, atkreipia dėmesį į radinių koncentravimąsi apie židinius. Jo ir kitų mokslininkų kasinėjimai didelėse aikštelėse įrodė, kad kromanjoniečiai nebuvo prisiekę bastūnai, statėsi sudėtingumo atžvilgiu šiuolaikinio tipo namus ir gyveno ne po vieną, o tikrose gyvenvietėse.

„Drabužių rekonstrukcija sudavė triuškinantį smūgį „dvokiančių skūrų“ teorijai. Tai buvo patogūs, elegantiški kailių arba odos kostiumai(…) S. A. Semionovo laboratorijoje Leningrade (dabar Sankt Peterburgas Aut.) nustatyta, jog norint pagaminti sungiriečio I drabužio papuošimą iš 3,5 tūkstančio karoliukų, reikėtų darbuotis ištisus metus po septynias valandas per darbo dieną“ (Sungir. Antropologičeskije issliedovanija. M. 1984. P. 9. Skyrelio autorius O. N. Boderis).

Jau aišku, kad kromanjoniečio įrankius, ginklus, apyvokos reikmenis galima laikyti primityviais tik naudojamų medžiagų asortimento požiūriu. Savo konstrukcija, atlikimo technologija ir tikslumu jie unikalūs. Tai ką padarė kromanjoniečiai su to meto gamybos priemonėmis ir objektais, ne visada pavyksta pakartoti šių dienų meistram. Pvz., garsieji „lauro lapai“ (praktiškai nepakartojami dirbiniai iš skalaus akmens – vienas netikslus judesys…ir viską tektų pradėti iš naujo). XX amžiaus septintajame dešimtmetyje net sovietinai antropologai pripažino, jog visais atžvilgiais (materialinio – kultūrinio palikimo, medžiotojiškais sugebėjimais) ledynmečio epochos žmonės stovėjo aukščiau už IX amžiaus pabaigos atsilikusias Australijos, Afrikos ar Okeanijos gentis! 1963 metais Sibiro filialo Humanitarinių tyrimų skyriaus aspirantas Borisas Aleksėjevičius Frolovas (vėliau tapęs mokslų daktaru) , tirdamas ornamentus ant senojo akmens amžiaus instrumentų, nustatė, kad jau to meto žmonės ne tik mokėjo skaičiuoti, bet ir labai tiksliai prognozuoti gamtinius procesus, sudaryti mėnulio ir saulės kalendorius. Kai, pagrįstas tvirtais apibendrinimais jaunojo mokslininko straipsnis gulėjo ant akademiko A. P. Okladnikovo stalo, į Novosibirską atėjo amerikiečių profesoriaus H. Moviuso laiškas. Mokslininkas pranešė, kad jo mokinys A. Maršekas, tyrinėdamas paleolito dirbinių ženklus, pastebėjo grafiškai užfiksuotus mėnulio ciklus. Taip iš skirtingos faktinės medžiagos, naudodami savas metodikas, abu mokslininkai padarė tą pačią išvadą. Be abejonės, visi archeologų radiniai liudija darvinistinį numatymą, bet skaičių ženklai kromanjonietį dvasinėmis savybėmis ir intelektualumu daro lygų savo tolimam palikuoniui – šiuolaikiniam sapiens,ui, t. y. verčia galvoti, kad žmogus Žemėje nepatyrė jokios evoliucijos, o tik naudojosi savo savybėmis. Pasigirdo nuomonių, jog mes galėtume būti kromanjoniečių protėviais, jog savo estetiniais jausmais ir protu nepakilome iki jų lygio. Kai kurie autoriai teigia, kad simboliniuose piešiniuose užfiksuoti kosmogoninės hipotezės elementai… „Be abejonės, kromanjoniečiai buvo šiuolaikinio žmogaus protėviai. Aišku, jog jie gyveno taip seniai, kad naudojo akmeninius įrankius ir medžiojo gyvūnus, išnykusius planetoje priešistoriniais laikais. Ir vis tik jie neatrodė tokie senoviški ir tokie nepanašūs į mus, kad galėtų paneigti biblinį pasakojimą apie žmogaus kilmę“(Prido T. Kromanjonskij čelovek. M. 1979. P.35).

   II sintezė. Žmogus. (Žmogaus ir gyvūno smegenų skirtumas. Kodėl žmogus gali išmokti?).

„Pati didžiausia mįslė arba paslaptis žmogui tebėra jis pats – ir savo kilme, ir paskirtimi, ir sandara, ir daug kuo kitu. Ne veltui Delfų Apolono šventyklos frontone buvo įrašas, vėliau tapęs graikų filosofo Sokrato devizu: „pažink pats save!“(Kun. Anicetas Tamošaitis SJ). Manau, jog įsigilinę į II ir III sintezę, antropologai supras, kur neverta ieškoti žmogaus.

Sveikas žmogaus vaikas, klausydamas suaugusių šnekos, lengvai išmoksta kalbėti girdima kalba, nes jo kromanjonietiškas genotipas taip suformavo, kad kalbančių žmonių informacija jo galvos didžiųjų pusrutulių žievėje kaupiama pokyčiais, formuojančiais artikuliuotos kalbos (44 arba Broca) lauką. Tuos pokyčius pats vaikas jaučia (girdi), kaip kalbančius žmones. „Visai ar iš dalies sutrikus klausai, sutrinka sakytinio kalbėjimo raida. Apkurtus savarankiškai neišmokstama kalbėti, neprigirdint savarankiškas kalbos išmokimas – labai ribotas“ (Ališauskas A. Sutrikusios klausos asmenų vizualinė komunikacija. Š. 1996. P. 3). „Naujagimio smegenys gali vystyti kalbą, bet tik tuo atveju, jeigu reikiamu laiku vyks aktyvus verbalinis (žodinis) bendravimas su suaugusiais. Šito bendravimo metu kalbos funkcija galutinai „prisitvirtins“ prie kairiojo pusrutulio, nors ankstyvajame ontogenezės etape kalbos užuomazgų yra abiejuose pusrutuliuose“(Vilson E. Sociobiology the New Synthesis. 1975). Biologiškai užprogramuotas ir besivystančio kalbos lauko sujungimas nervinėmis skaidulomis su atitinkamais efektoriais: gerklų, balso stygų, nosiaryklės, liežuvio ir etc. raumenų ląstelėmis.

Kaip kalbos funkcija neatsiejama nuo klausos funkcijos, taip judėjimo funkcija – nuo regėjimo funkcijos. Aklas nuo gimimo (fotoreceptoriai neperduoda informacijos) žmogaus vaikas be specialios aplinkinių pagalbos (mokymui mobilizuojami likusių pojūčių galimybės) nepradės net vaikščioti taip, kaip vaikšto jo sveiki tėvai. Vaikai, augę tarp vilkų ar šunų (atitinkamu brendimo metu nematę žmonių), judėjo keturiomis. Informacija apie tokį judėjimą buvo įrašyta pakitimais, suformavusiais nervinę struktūrą reguliuojančią judėjimą keturkojo gyvūno būdu.

Apibendrinant galima teigti, jog žmogaus didžiųjų (arba galinių) smegenų pusrutulių (hemispheria cerberi) naujoji žievė (pilkosios ląstelės, neocortex) – žmogaus veiklos ir jausmų pagrindas atkartoja save, t. y. atsikuria analogiška struktūra kitos kartos nervinėje terpėja ne genetinio kodo dėka, bet atlikdama savo funkcijas: kalbėdama, dainuodama, šokdama, dirbdama įvairius darbus ir pan. Ši informacija kaupiama naujos kartos žievės struktūr o m i s, galinčiomis atkartoti tokias pačias funkcijas (judesius) ir patirti analogiškus jausmus. Štai kodėl iš prigimties kurčias lieka nebylys, nors jo artikuliuotos kalbos aparatas pilnai veiksmingas o nuo gimimo aklas – negalės nei normaliai pašokti, nei ką nors pamėgdžioti (vaidinti), nei atlikti kitų elementarių darbų. Tai – atsakymas kaip kultūra koduojama smegenimis (ne smegenyse), apeinant genus. Inkultūrizacijos (enculturation – reiškinio, kurio metu kultūra perduodama iš kartos į kartą) neurobiologinio mechanizmo principas. Arba idealumo (funkcijos, reiškinio, jausmo) virsmo materialumu (tam tikra nervinio audinio struktūra) ir atvirkštinio proceso atskleidimas! Esminis žmogaus ir gyvūno smegenų skirtumas!

    „Net jei galimybę įsisavinti tradicijas suformavo natūrali atranka (bet ar gali atranka sausumoje suformuoti pelėkus ar tarpupirščių plėveles? Aut.) ir kultūra atsirado tik išsivysčius smegenims (ir erelio sparnai, ir ereliškas skrydis galėjo evoliucionuoti tik kartu. Aut.) – ji yra užkoduota smegen-yse (dažniausia mokslininkų klaida, –nimis Aut.), o ne genuose“ (Marvin Haris. Kultūrinė antropologija. K. 1998. P. 30). Taigi, žmogaus smegenų žievė – pilkųjų ląstelių struktūra (neocortex) atsikuria kitos kartos nervinėje terpėje ne genetiniu, bet (pavadinu) funkciniu-receptoriniu būdu. Pelė be smegenų žievės elgiasi santykinai normaliai, tuo tarpu žmogus be smegenų žievės – tai beveik augalas: nebylus, nematantis, bejausmis. Neocortex turi būti laikoma pačiu didžiausiu gyvybės evoliucijos pasiekimu.FUNKCINIU – nes senoji karta savo smegenų žievės vystymosi informaciją perduoda, atlikdama savo funkcijas. Žmogaus kūdikis niekada netaptų žmogumi, jeigu matytų tik žmonių iškamšas. RECEPTORINIU – nes jaunoji karta savo smegenų žievės kitimo programą priima receptoriais. „Sugedus“ visiems jaunosios kartos receptoriams jų (jų smegenų) atžvilgiu nustoja egzistuoti ir aplinkinis pasaulis.  

     „Yra žinoma dešimtys atsitikimų, kai vaikus maitino gyvūnai. Bet vėl grąžinti pas žmones šie vaikai nemokėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, nei mąstyti. Nebendraujant su žmonėmis, žmogiška psichika neatsiranda“(Avanesova V. ir kiti. Ikimokyklinukas. K. 1984. P.17). „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Tėvas gi myli Sūnų ir parodo jam visa, ką pats daro“(Jn. 5. 19;20).

Kultūra (socialinė programa) lytinėse ląstelėse tam tikru nukleotidų junginiu neužrašoma, t. y. neperduodama biologinio paveldėjimo keliu. Ji egzistuoja palaipsniui besikeičiančios visuomenės forma, gimstant ir mirštant atskiriems jos nariams. Taip pat, kaip ir paveldima genetinė programa, ji santykinai amžina ir turi materialų pagrindą – galvos smegenų žievės naujadarus (neocrtex), pradedančius atsikurti kitoje kartoje funkciniu – receptoriniu būdu, kai Homo s. s. naujagimis mato, girdi, liečia…ir visa tai įsimena. Nutrūkus kontaktui tarp atskirų kartų smegenų socialinė programa neperduodama.

Ką tik minėti apibendrinimai betarpiškai siejasi su teisingu sąvokos „informacijos kaupimas“ suvokimu. Pirma: informacija gali būti bet kokia materijos forma (struktūra), nes ji nėra specifinė (konkreti) materijos forma. Antra: informacija negali būti jokioje materijos form o j e (struktūr o j e) – o tik materijos form a (struktūr a). Trečia: bet kurios materijos formos, bet koks kitimas – tai informacijos kaupimas. Pvz. šis tekstas susideda iš atskirų ženklų (raidžių) kombinacijų. Tačiau jo informacija nėra raidėse – informacija užrašyta raidėmis (saugoma ženklais). Patefono plokštelėje nerasite nei dainos, nei muzikos, nei pokalbio, nes informacija  užrašyta pačia plokštele, tiksliau patefono plokštelės mikronelygumais. Be patefono šios informacijos „neperskaitysime“. Genetinė informacija koduojama ne DNR struktūrose (kaip nesusimastydami sako genetikai) – o DNR struktūromis, tiksliau – nukleotidų (kaip ir raidžių) išsidėstymo tvarka. Trijų nukleotidų grupė dažniausiai būna informacija apie konkrečią aminorūgštį ir jos vietą baltymo molekulėje. Atmintis saugoma ne kristalų struktūrose, o kristalų struktūromis. Socialinė informacija, pasiekusi mūsų centrinę nervų sistemą, kaupiama galvos didžiųjų smegenų žievės mikrostruktūromis ne tik ją saugančiomis, bet ir galinčiomis ją atkarti. Socialinė informacija kaupiama žmogaus smegenimis!! O ne smegenyse.

Dar prieš kelis dešimtmečius nuomonė, kad baltymai dalyvauja atminties formavimo mechanizme, susidurdavo su tokiais kontrargumentais, kaip sąlyginai lėta naujų baltymų sintezė. Taip pat, kad baltymų kiekis smegenyse, nors ir labai didelis, vis dėl to yra nepakankamas, kad aprūpintų kiekvieną kokybiškai naują nervinį procesą. Tačiau paaiškėjo, jog baltymų molekulės gali patirti didžiulį kiekį konformacinių persitvarkymų, t y. jos gali žaibiškai keisti savo daugiamatę struktūrą (panašią į susipynusių siūlų kamuolį). Antrinės, tretinės ir ketvirtinės struktūros persitvarkymus lydi ir esminiai molekulių savybių pokyčiai. Mūsų gyvenime sukaupta informacija – tai informacijos kaupimo metu pakitusi mūsų smegenų baltyminio mikrokosmoso struktūra. Todėl žmogaus smegenyse dar niekas neužtiko (o ieškojo) prisiminimų, lyg kokios ypatingos substancijos.

„Galvos smegenų pusrutulių žievėje yra apie 16 – 18 milijardų neuronų“ (I. Avižonienė ir kiti. Nervų ligos. V. 1998. P. 20). „Bet kuris iš tų neuronų turi apie 20 milijonų ribonukleininės rūgšties molekulių (RNR), nešančių nurodymus nuo dezoksiribonukleininės rūgšties (DNR), sąlygojančios baltymų sintezę. Kiekvienos ląstelės veiklos sferoje galima susintetinti apie 100 tūkstančių skirtingų baltymų. (…)Be to, kiekviena nervinė ląstelė per savo aksono galinius išsišakojimus siejasi mažiausiai su penkiais tūkstančiais kitų neuronų. Visa tai sudaro sudėtingiausą milijardų ląstelių tarpusavio sąveikų ansamblį (aibę Aut.), milijonines architektūras, atspindinčias įvairias žmogaus elgesio formas“ (Dubinin N. P. Čto takoje čelovek. M. 1983. P. 67, 68).

Mūsų, kromanjonietiškų, smegenų talpumo ribos labai toli nuo saiko ne todėl, kad jos gali kažko daug sutalpinti, o todėl, kad jos labai jautriai reaguodamos į bet kokį aplinkos poveikį kinta. Kinta nuo vaizdo, užfiksuoto fotoreceptoriais, garso – fonoreceptoriais, kvapo – chemoreceptoriais ir pan. Žinoma, šių pokyčių plika akimi nepamatysi. Tikslios informacijos apie žmogaus atminties talpą nėra, mokslininkai nurodo labai skirtingus dydžius. Iki protui nesuvokiamų skaičių pvz., vieneto su 8422 nuliais gigabaitų (GB).

Žmogaus kūdikio begalines galimybes lemia ne tik jo unikalios smegenys, nepaprastai imlios aplinkos informacijai, bet visa tobula jo nervų sistema, galinti užfiksuoti begalę net pačių mažiausių aplinkos pokyčių. (Galvos smegenys tėra visos nervų sistemos dalis). Suaugusio žmogaus smegenys – didžiulio informacijos srauto (tekėjusio jo įcentrinėmis nervinėmis skaidulomis visą gyvenimą) pasekmė! Šį srautą užtikrina grandiozinė sensorinė sistema. Vien akies tinklainėje yra maždaug 125 milijonai nervų, kiekviename iš jų milijonai šviesai jautraus baltymo rodopsino molekulių. Akies vyzdys turi savybę išsiplėsti nuo pusantro iki aštuonių milimetrų. Vyzdžiui maksimaliai padidėjus į akį patenka trisdešimt kartų daugiau šviesos. Akies tinklainės fotoreceptoriai reaguoja tik į 3700 – 7400 angstremų ilgio elektromagnetines bangas, tačiau geba skirti apie keturis milijonus atspalvių. Kai apšvietimas pakankamas smegenis informuoja apie šeši milijonai kolbelių, reaguojančių į spalvinius dirgiklius. Prieblandoje – nuo 120 iki 140 milijonų lazdelių. Jos nereaguoja į spalvinius dirgiklius, tačiau per tūkstantį kartų yra jautresnės už kolbeles. Optimaliomis sąlygomis lazdelė gali reaguoti net į vieną fotoną – elementariąją šviesos dalelę!

Žmogus klausa įvertina garso stiprumą, aukštį ir tembrą. Garso šaltinio vietą ir nuotolį iki jo. Sveiko žmogaus ausis fiksuoja maždaug 20 – 20000 hercų (virpesių per sekundę) bangas, o 1000 – 5000 hercų diapazone skiria pasikeitimą vos per vieną padalą! Ausies būgnelis junta oro virpesius, kurių amplitudė mažesnė už atomo skersmenį! Jo didesnis jautrumas žmogaus klausai neturėtų prasmės, nes tuomet girdėtume oro molekulių trinties gausmą. Oro virpesiai vieną ausį pasiekia anksčiau už kitą milijoninėmis sekundės dalimis, bet šito smegenims pakanka, kad akimirksniu apdorojusios informaciją akis nukreiptų ten, iš kur jie atsklindo. Pirštų galuose viename kvadratiniame centimetre yra apie 2500 receptorių. Kiekvienas jų turi savo paskirtį: vieni informuoja apie paviršiaus struktūrą, temperatūrą, drėgmę,  kiti – apie vibraciją, slėgį, skausmą.

Sensoriniai „poveikiai nervų sistemoje sukelia cheminių procesų grandinę, dėl kurių specifiškai persitvarko nukleininės rūgštys…“ (Abraitis R. Cibas P. ir kiti. Fiziologija. V. 1978. P.258, 259). Tie pokyčiai ir yra informacijos kaupimas. „Neseniai mokslininkai manė, jog žmogaus smegenys (panašiai kaip kaulai) susiformuoja pačioje jo brandos pabaigoje. Tačiau yra priešingai: kiekvieną kartą ką nors mokantis, pakinta mūsų smegenyse esančios jungčių grandinės ir nervinių ląstelių raizginyje atsiranda naujų darinių. Specialiais mikroskopais galima netgi stebėti šiuos galvoje vykstančius pokyčius“ (Klein Stefan. Laimės formulė. K. 2008. P.13). Pokyčius nervinės ląstelės viduje lydi matomi išoriniai pokyčiai. Keičiasi neurono forma, ant jų ataugų (dendritų) formuojasi vadinamieji dygliai, o šiems prigludus prie tam tikrų gretimos ląstelės vietų, susidaro naujos sinapsės. Ilgainiui dendritų ataugos išleidžia naujas atšakas, sujungiančias jų neuroną su kitais…

Funkcinis – receptorinis vaiko smegenų vystymasis byloja, kad Žmogaus smegenys – tam tikros DNR (suformuojančios unikalią nervų sistemą) ir tam tikros aplinkos informacijų rezultatas. Pvz., vaiko didžiųjų smegenų pusrutulyje prie ketvirto lauko, kur gali atsirasti rankos motorikos valdymas, nesusiformuos rašymo (taip vadinama Eksnerio) zona, jeigu jis augs neraštingoje aplinkoje (ten kur nebus rašančių žmonių). Tame ir yra žmogaus tobulumo ir netobulumo (kartu) paaiškinimas. Žmogus, nors ir paveldi tobulą prigimtį, gali tapti tobulu tik tobuloje (jo atžvilgiu) aplinkoje, kurioje yra tik tobulo gyvenimo, tobulo bendravimo vienas su kitu ir kiti pavyzdžiai; tik ten, kur jie gaus teisingą informaciją apie save ir pasaulį. Be viso to Homo s. s. palikuonys bus lyg akli piligrimai ieškantys „tikro kelio“ (gyvenimo būdo, atitinkančio jų prigimtį ir paskirtį).

Taigi, žmogaus kūdikis, neturi paveldimos (vidinės, genetinės) informacijos nei apie save, nei apie savo paskirtį. Šią, jam gyvybiškai ir emociškai svarbią informaciją, jis turi gauti iš aplinkos. Žmogaus kūdikis negimsta nei medžiotoju, nei žemdirbiu, nei dainininku… nei apskritai žmogumi. Tai pati bejėgiškiausia būtybė, nenulaikanti savo didelės galvos, nežinanti net kokiu būdu jai skirta judėti – mažiausiai savarankiškam gyvenimui paruoštas organizmas, visiškai nepritaikytas gyventi pasauly be žmonių!! Ta būtybė turi patekti į aplinką (mokyklą), kuri ją paruoštų gyventi taip, kaip dera žmogui. Be tokios aplinkos (mokyklos) žmogus panašesnis į klaidą, nei Dievo (ar Evoliucijos) kūrimo viršūnę. Žmogumi ne gimstama – žmogumi tampama!

Mes išdidūs,  nenorintys patikėti, jog mus kažkas sukūrė. Bet Tas kas mus tokius sukūrė tikrai negalėjo mūsų protėvių paleisti į Žemės „dykumas“, nes be atitinkamos kultūrinės terpės, su tokiu genetiniu kraičiu žmogus būtų visiškas nulis. „O Viešpats Dievas buvo iš pradžios užveisęs linksmybių sodą, jame patalpina žmogų, kurį jis buvo padaręs“ (Šventasis Raštas. K. T. 1. 1913. Pr 2.8). Iš šio trumpo Šv. Rašto teksto sunku pasakyti, ar pirma buvo įkurtas Rojaus sodas, ar sukurtas žmogus – tikriausiai viskas vyko lygiagrečiai. (2000 metais, kai dar niekas nesitikėjo, kad greitai bus kartografuotas neandertaliečio genomas mano knygos 28 puslapyje jau buvo parašyta, kad žmogus gali būti atliktų genetinių mutacijų rezultatas).

Šiandien, pragmatiškame mokslo amžiuje, daugelis mano, jog istorija apie Rojaus sodą tėra legenda, alegorija, padavimas ar fantazijos vaisius. Kad kažkada Žemėje tikrai buvo Edeno sodas, kuriame Dievas apgyvendino pirmuosius žmonės jau abejoja ir dalis dvasininkų. Tačiau, jeigu Dievas mūsų protėviams nebūtų įkūręs Rojaus sodo, su mumis būtų atsitikę toliau aprašytos istorijos.

Žmonėms sunku patikėti realiu „mauglių“ gyvenimu, tiksliau pasakojimais apie vaikus, jauname amžiuje augusius laukinėje gamtoje, tik tarp žvėrių: vilkų, šunų, beždžionių. Visos šios nelaimingos būtybės staugė, lojo, ūkčiojo – bet ne kalbėjo. Jos plėšė nuo savęs drabužius, veržėsi į laisvę ir nepripažino žmonių maisto. Jos ne vaikščiojo, bet ropojo keturiomis arba tūpčiojo, priklausomai nuo to ką matė… Sugražintos pas žmones, šios būtybės ženkliai pasikeitė ir nemažai išmoko – tačiau nė iš tolo neprilygo savo bendraamžiams. Apskritai, vaikai, augę tarp gyvūnų, mažai kuo skyrėsi nuo nelaimingų mažųjų pacientų psichoneurologijos ligoninėse. Tokių „mauglių“ socialinis progresas buvo atvirkščiai proporcingas laikui praleistam gyvūnų pasauly. Be to, kuo jaunesni vaikai prarado kontaktą su žmonėmis – tuo labiau tapo nuskriausti likimo.

Analogiškoje situacijoje atsiduria iš prigimties neregys po sėkmingos akių operacijos. Kuo jis vyresnis, tuo jo smegenys sunkiau įsisavina naują informaciją. Fotoreceptorių perduoti nerviniai impulsai jau nebejaučiami, kaip aiškus vaizdas. Taigi, žmogus praregėjęs tik brandžiame amžiuje jau nesugeba šios informacijos pagalba orientuotis aplinkoje, atpažinti žmones…

1800 metų sausį Aveirono apylinkėse buvo sugauta būtybė, kurios tik išvaizda priminė žmogų. Tai buvo 11 – 12 metų berniukas. Jo elgesys bylojo, kad jam svetima viskas, kas žmogų skiria nuo gyvūno. „Aiverono laukinis“ tampa visos Prancūzijos sensacija. To meto didžiausias autoritetas psichiatrijos srityje F. Pinelis ištyrė berniuką ir konstatavo, kad jo jutimo organai neišsivystę, judesiai nekoordinuoti, kalbos nėra nė užuomazgų, o svarbiausia – jis neturi protinių gebėjimų. F. Pinelio manymu „ Aiverono laukinis“ – nepagydomas idiotas. Su šia diagnoze nesutiko Žanas Itaras. 26 metų medikas nusprendė įrodyti, kad lavinant berniuko pojūčius, ugdant žmogiško elgesio ir bendravimo normas laukinį galima padaryti pilnaverčiu žmogumi. Jo dienoraštyje skaitome: Viktoras pradeda skirti vandens temperatūrą, žvilgsniu fiksuoja daiktus, įgyja valyvumo įgūdžių, nuoširdžiai prisiriša prie auklės, išmoksta kultūringai valgyti, iš raidžių sudeda žodžius… Bet po penkių metų titaniškų pastangų Itaras pasiduoda. Jis priverstas pripažinti, kad nors pažanga akivaizdi, lyginant su normaliais vaikais, Viktoras neišmoko nei kalbėti, nei mąstyti (pagal gyd. Dainiaus Pūro straipsnį „Ar nugalėsime silpnaprotystę“/ Mokslas ir gyvenimas. 1995. Nr. 3. P. 30).

Deja, daugumą istorijų apie tikrus „mauglius“ jau mena tik seni užrašai ar nuotraukos. Skeptiškai nusiteikę mokslininkai kelia versiją, jog indų mergaitės Amala ir Kamala buvo išsigimusios, o misionierius A. L. Singchas istoriją apie jas „auginusius“ vilkus išgalvojo siekdamas populiarinti savo prieglaudą ir taip gauti daugiau lėšų… Bet… yra filmuota medžiaga apie ukrainietę Oksaną Malają, nuo trejų metukų augusią tarp šunų griūvančioje fermoje..! Oksanos reakcija į ją filmuojančius žmones, kaip tikro kiemsargio: puola keturiomis iššiepusi dantis ir staiga, lyg pabrukusi uodegą, sustoja…

Berniukas iš Ugandos, Džonas Sibunija, kurį laiką augo džiunglėse tarp žaliųjų beždžionių. Nors jį po to daug mokė Džono gebėjimas pačiam kalbėti ir suvokti kitų kalbą buvo labai ribotas. Ištyrus jo smegenis kompiuteriniu tomografu paaiškėjo, kad toje vietoje, kur turėjo būti kalbos laukas yra tamsi dėmė. Neurobiologas Džei Geit šią anomaliją aiškina „stipriu smūgiu į galvą“. Mokslininkas mąsto taip lyg Broca laukas turi susiformuoti savaime, pagal žmogaus DNR informaciją. Tuo tarpu tai žmogaus smegenų vystymosi sutrikimas netinkamoje aplinkoje. Aplinkoje neperduodančioje žmogaus smegenų tolesnio vystymosi informacijos. Dėl tikros priežasties suvokimo būtinas funkcinio–receptorinio žmogaus smegenų neocortex perdavimo dėsnio žinojimas.

 „Mauglius“ padaro psichiniais ligoniais ne paveldėti (genetiniai) sutrikimai ar fizinės traumos, o reikiamos aplinkos (pakankamo bendravimo su fiziškai ir psichiškai subrendusiais žmonėmis) nebuvimas. Pvz., žymi lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas 1971 metais išvyko į Indonezijos Borneo salą tyrinėti orangutangų. Ten gimė jos sūnus Bintis. „Aplink save matydamas vien orangutangus, berniukas vis labiau ėmė mėgdžioti jų elgseną, veido mimikas, pamėgo laipioti į medžius. Iškviestas psichologas teisingai patarė Bintį išvežti. Dabar žiūrint į ramų, santūrų vyriškį neįtartum, kad jis kažkada elgėsi kaip beždžioniukas“ (Lietuvos rytas/ 2000 m. rugsėjo 9d. Nr.212).

Kadangi žmogaus esmė yra jo smegenys, jo patirtis ir išgyvenimai (prisiminimai), susiformuojantys tam tikroje epochoje, tam tikroje aplinkoje – tai žmogų klonuojant antrininko neįmanoma gauti jau vien todėl, kad šis formuosis kitu laiku ir kitose sąlygose. Klonas turės kitokias smegenis ir bus visiškai kitas žmogus. Antrininko problemą išspręstų tik neocortex kopija.

Tolesnio gyvenimo būdo griežtai apibrėžto programavimo nebuvimas suteikia neribotas galimybes socialinėje aplinkoje formuotis asmenybei. Kitaip negu gyvūnai, žmogaus palikuonys neturi griežtai apibrėžtos funkcinės paskirties, tačiau turi jos pasirinkimo galimybę. „Žmogaus genetinės programos dėka gimsta individai su universaliomis, nespecializuotomis smegenimis. Jų funkcinė sistema formuojama socialinės būties sąlygų. Susiformavęs prieš 40 tūkstantmečių žmogaus genofondas buvo biologinis pagrindas gigantiško socialinio progreso praeityje ir nedaro jokių apribojimų civilizacijos vystymosi ateičiai“ (Dubinin N. Čto takoje čelovek. M. 1983. P. 11).

Homo sapien sapiens naujagimio smegenys (tam tikra prasme degradavusios gyvūno smegenys) šalia žmogaus persitvarko į kokybiškai naują materijos formą – žmogaus smegenis! Bet kur, kaip ir kada kromanjonietiškas žmogus „pasiruošė“ socialinio progreso šuoliui (mokslo ir technikos revoliucijai), t. y. kur, kaip ir kada susiformavo neurofiziologinės prielaidos, kurių dėka kuriama Žemės Civilizacija??? Tai tegalėjo būti labai ilgas procesas ypatingose sąlygose – juk tai ne kelios atsitiktinės mutacijos, o viso genotipo kryptingas pertvarkymas. Visų pirma Homo sapiens sapiens biologinėje programoje turėjo būti „ištrinta“  ta DNR dalis, kuri kadaise lėmė žmogaus protėvio – gyvūno griežtai apibrėžtą ir statišką (besikeičiantį tik filogenezės eigoje) veiklą bei elgesį. Ta „ištrinta“ DNR atkarpa (privalomo elgesio atitinkamose situacijose „įrašas“) leido gyventi tik tam tikroje aplinkoje (pvz. koalos žūtų, jeigu išnyktų eukaliptų giraitės). Gyvūnas, tapdamas žmogumi, prarado savo prigimtinę funkcinę paskirtį, tačiau tai kompensavo nauja funkcinio neapibrėžtumo savybė. Jos dėka Homo s. s. naujagimis savo gyvenimo būdą, elgesį, veiklą ir pan. gali riktis jį supančioje aplinkoje, žinoma jeigu ten yra iš ko riktis! Minėto praradimo ir naujos savybės dėka Homo s. s. palikuonys įgyja praktiškai neribotą plastiškumą: gali prisitaikyti ne tik įvairiausiose gamtinėse, bet ir daug sudėtingesnėse socialinėse sąlygose – ten kur reikalingi ir žemdirbiai, ir mokytojai, ir jūrininkai… Pvz.:1938 m. prancūzų etnografas Vilaras organizavo ekspediciją į sunkiai pasiekiamą Paragvajaus rajoną, kur gyveno laukinė gvajakilų gentis. Jos gyvenimo būdas buvo labai primityvus. Su šia gentimi slapuke nepavyko susitikti ir Vilarui., tačiau vienoje skubiai paliktoje stovyklavietėje mokslininkas rado dvejų metukų mergytę. Vilaras mergytę pasiėmė į Prancūziją, o ten atidavė ją auklėti motinai. Praėjo 20 metų. Savo išsivystymu gvajakilų mergina niekuo nesiskyrė nuo europietės. Ji išmoko kalbėti prancūzų, ispanų ir portugalų (bet ne gvajakilų) kalbomis, tapo mokslininke etnografe. Civilizuotoje (kultūrinėje) terpėje Homo s. s. palikuonys įgyja antrą – socialinę prigimtį, kurios materiali išraiška – didžiųjų smegenų žievės mikrokosmoso pokyčiai (neocortex) perduodami iš kartos į kartą jau minėtu funkciniu – receptoriniu būdu. Kaip matome iš šio pavyzdžio milžiniškas nervinių ląstelių kiekis, kuriuo yra aprūpintas kromanjonietiško žmogaus kūdikis, gali transformuotis į kūrybiškai mąstančios asmenybės nepakartojamas grandiozines struktūras, turinčias unikalių savybių, bet gali likti ir didžia dalimi nepanaudotas. Pasauly be žmonių (tame tarpe būdami akli bei kurti ir negaunantys specialios pagalbos, pvz., kokią gavo Helena Keler) Homo s. s. palikuonys nepakils aukščiau gyvūnų egzistencijos.

Ar unikali (kromanjonietiška) kūdikio nervų sistema galėjo formuotis be tobulėjančios socialinės aplinkos, kurioje siaura, vienpusiška, statiška biologinė programa tapo nebetikslinga? Jei ir toliau taikysimės su mintimi, kad Homo s. s. DNR formavimasis buvo įmanomas laukinėje Žemės terpėje (stepėse ar tropiniuose miškuose), be civilizuotos aplinkos – belieka svarstyti, kas susiformavo pirma: vyriška ar moteriška lytinė ląstelė, višta ar kiaušinis, karščiui bei vandens stygiui atsparus roplys ar dykuma? Nervų sistema galinti sukurti N+1 lygio Civilizaciją ar N lygio Civilizacija? Žurnale „Iliustruotoji istorija“ 2012 metų Nr.3 net preambulėje lengvabūdiškai rašoma, jog „Homo sapiens buvo labai sėkminga mutacija“ (P. 66). Bet tai tikėjimas dar didesniu stebuklu, nei žmogaus sukūrimas! Panašu, kad antropologai neturi nei genetikos, nei žmogaus fiziologijos pagrindų.

Homo s. s. kūnas yra pagrindas ant kurio formuojasi žmogiškos sielos žiedas. Galvojant praktiškai biologinė prigimtis yra svarbesnė, todėl jai naudingi sprendimai turėtų dominuoti. Tačiau nors gyvybinių poreikių nepaisymas veda prie viso organizmo, t. tarpe ir neocortex žūties, valios fiziologinio mechanizmo dėka žmogus gali nugalėti ar apriboti savo biologinius poreikius (gali nepasiduoti „žalčio gundymui“). Manau jog „žaltys“ – pirmosios nuodėmės priežastis yra vaizdus biologinės prigimties simbolis. Biologinės prigimties materiali išraiška – ilga ir raityta DNR molekulės struktūra. Šumerų molinėse plokštelėse randamas dviejų į spiralę susisukusių gyvačių simbolis.

Žmogui alkio, troškulio ar lytinio potraukio jausmas (t. y. nerviniai impulsai, signalizuojantys apie organizmo vidinės terpės pokyčius) jam nėra, kaip gyvūnui, nevaldoma komanda iš anksto užprogramuotai besąlyginių refleksų grandinei. Valios bei matyto ar girdėto pavyzdžio dėka žmogus, labai norintis gerti ir turintis gurkšnį vandens, gali jį atiduoti kitam. Gali, bet ne turi – žmogui suteikta veiksmo (poelgio, judesio) pasirinkimo laisvė! (Pvz., Sir. 15.14). Jeigu mes ne galėtume, bet turėtume – būtume ne žmonės, o tik geros avelės, nes altruistiškos socialinės programos kriterijų atžvilgiu tas pats poelgis (pvz., užtaisyto šautuvo gaiduko nuspaudimas) yra teisingas vienoje situacijoje ir neteisingas kitoje. Žodžiu tam, kad žmogus galėtų bet kurioje situacijoje pasielgti tobulai (būti tobulas) – jam leista mąstyti ir rinktis! Žmogus, perėmęs humanišką, altruistišką visuomeninio gyvenimo būdą ir tokio gyvenimo pavyzdžiu besielgiantis net sunkiausiomis sau aplinkybėmis, iškyla aukščiau gyvūnų pasaulio. Jeigu Homo s. s. palikuonis neturėjo iš ko riktis – matė tik blogus pavyzdžius – jo negalima kaltinti. Bet jeigu žmogaus palikuonis matė ir gerus, ir blogus poelgius, tačiau pasirinko bloguosius (uždraustą vaisių) – jis nusipelno pasmerkimo. Esminiai skirtumai tarp žmogaus ir gyvūno glūdi ne jų išorėje. Žmogus – tai dar ne hominidas vaikščiojantis ant dviejų užpakalinių galūnių, turintis tą pačią, kaip ir mes, dantų formulę, jo neapibūdina net smegenų tūris. Žmogiškumu mes pirmiausia vadiname tam tikrus reiškinius (Dvasią): sąžiningumą, tolerantiškumą, gailestingumą, kilnumą, paprastumą, kantrumą, drovumą… ir tam tikrą veiklą: darbinę, mokslinę, kūrybinę, pažintinę… Šių unikalių pavyzdžių Žemėje įkūnytojas ir skleidėjas kromanjonietiško tipo žmogus. Be jo nervų sistemos šių reiškinių Žemės planetoje nebūtų, kaip ir be erelio sparnų nebūtų ereliško skrydžio.

Paprastai rašoma: „pirmykštis žmogus išmoko išgauti ugnį, išmoko siūti drabužius, išmoko piešti, išmoko dirbti žemę ir auginti gyvulius…“ Arba: „žmogus išmoko gyventi skirtingo klimato sąlygomis. Tačiau svarbiausia, kad dėka nuoseklių veiksmų keičiančių gamtą žmogus ją privertė tarnauti savo tikslams ir išmoko ją valdyti“ (Roginskij J. J., Levin M. G. Antropologija. M. 1978. P.310). Atrodo labai paprasta ir aišku: kažkas po truputi visko išmoko ir tapo tikru žmogumi. Tačiau mes esame tuo kuo esame ne todėl, jog išmokome rašyti, skaityti, kalbėti…, o todėl, kad turėdami pavyzdžius (archetipus, apie tai IV sintezėje) galėjome viso to išmokti,  kad vietoj privalomo elgesio „įrašų“ turėjome kitų unikalų savybių, kurių neturi gyvūnai. „Buvo atliktas rimtas, daug triūso pareikalavęs bandymas išmokyti šimpanziukę kalbėti (…) Gyvūnėlį, lyg mūsų giminės mažylį, augino namuose. Beždžionėlę kalbindavo tarti paprastus žodžius, už lūpų judesius atsilyginant skanėstais. (…) Kai  šimpanzei buvo šešeri, jos žodyną išplėtė iki viso labo septynių žodžių. Stulbina tai, kad šimpanzių ir apskritai beždžionių pasiekimai šioje srityje tokie menki“(Desmond Morris. Plikoji žmogbeždžionė. V.1998. P. 37). Šį eksperimentą aprašęs anglų zoologas teisingai pastebi, jog negabumo priežastis ne vien gyvūno balso aparatas.

Mes, žmonės, paveldime unikalią nervų sistemą, kurios dėka galime visko lengvai išmokti (ypač jauname amžiuje). Ir tai yra mūsų biologinė esmė, žmogaus išskirtinis pranašumas prieš gyvūnus. Tačiau tą nuostabų dalyką galime „pamatyti“ tik domėdamiesi savo fiziologija. Tuo tarpu ką tiria antropologai? Ogi bazę ant kurios ta nervų sistema (žmogus) buvo suformuota (-as). „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį: vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas. V. 1998. Per 1.27). „Įspūdinga, kad mūsų genomas yra it mozaika, – sako profesorius S. Paabo“ (Iliustruotasis mokslas  Neandertalietis rodo mūsų tikrąjį veidą. 2011. Nr3. P.56).

Vyresnės kartos tikriausiai mena sparnuotą F. Engelso frazę: „darbas sukūrė žmogų“. „Darbo dėka beždžioniniai žmogaus protėviai atitrūko nuo gyvulių vystymosi kelio ir pradėjo vystytis nauju keliu pagal socialinius dėsnius“ (S. Pavilionis). Bet jei žvirblis ereliškai skraido – jis jau yra erelis, o ne žvirblis. Analogiškai, tas kas dirbo: pjaustė, gręžė, tašė, šlifavo, lipdė… naudodamas įvairiausias medžiagas, priemones, būdus, eksperimentuodamas… buvo tikras žmogus, o ne beždžioninis žmogaus protėvis. Darbas – žmogaus smegenų funkcija, kaip erelio skrydis – erelio sparnų funkcija. Darbas kuria Žemės planetos Civilizaciją, bet ne Žmogų. Atvirkščiai, po dešimtmečius trunkančių monotoniškų, fiziškai sekinančių darbų ( pvz., atstatant tai, ką sugriovė stichinės jėgos ar karai) – seka kultūros (antstato, neocortex) regresas. Šio teiginio globališkiausias patvirtinimas – neolito revoliucijos pasekmės, kai žemdirbystės ir amatų įsivyravimą (sunkų fizinį darbą) seka vaizduojamojo meno ir mokėjimo bendrauti tarpusavyje nuosmukis (karų epocha). Kaip tik tuo metu gausėjanti žmonių populiacija išnaudojo lengvai prieinamus gamtos resursus (gamtos materialinę bazę paruoštą jai) – tad buvo objektyvių aplinkybių priversta kurti savo bazę. Štai kodėl tik prieš pat žemdirbiško gyvenimo būdo įsivyravimą ant olų skliautų atsirado ir žmogaus atvaizdai – iki tol buvo tapomi išimtinai vien gyvūnų paveikslai. „Natūralu, jog šis keistas faktas sulaukė įvairiausių aiškinimų. (…) Meno istorijoje pirmą kartą buvo įamžinti vyrai, moterys ir vaikai socialinėse grupėse. Stilizuotų, siužetinių kūrinių scenos mums iškalbingai pasakoja apie protėvių gyvenimą prieš 11,5 – 4,5 tūkstančius metų: medžioklė, kaip ir anksčiau, lieka svarbi veiklos kryptis, tik dabar nupiešti žmonės užmušinėja ne tik grobį, bet ir vienas kitą. (…) Dar vėlesni piešiniai liudija, jog žmonės pradėjo jaukinti stambiuosius raguočius – po nesėkmingos medžioklės jie nebelikdavo alkani“ (Prido T. Kromanjonskij čelovek. M. 1979. P.112;141). Paleolito epochos pabaigoje daugelyje pasaulio vietų žmogus žmogui tapo konkurentu naudojant gamtos dovanas. Iki tų esminių aplinkos permainų, kurių priežastimi buvo pats žmogus (jo vaisingumas), kromanjoniečiui sąlyginai neegzistavo kiti Homo sapiens sapiens – analogiškai kaip neegzistuoja oras ar vanduo kol jie švarūs ir jų visiems užtenka (kol jie nekelia rūpesčio). Prasidėjusi nesantaikos, klastos, prievartos… era, tęsiasi iki mūsų dienų. Susižavėję hierarchine visuomenės struktūra, vienijančiu (bet prievartiniu) valdžios aparatu, karine drausme, metalo ginklais skirtais žudyti ir žmones… daug kas androkratines (vyrų valdžios) karingas bendruomenes pavadino labiau civilizuotomis. Tačiau „civilizacijos galios pagrindas yra jos meninė kūryba ir kitos nematerialios vertybės, kurios visuomenės narių gyvenimą daro prasmingą, malonų ir saugų (…). Kariavimą vertinti, kaip žmogiškumo požymį, o ne instinktų dalį yra neteisinga“ (Gimbutienė M. Senoji Europa. V. 1996. P.10).

„Žmogus vienintelis iš primatų šeimos neturi kailio. (…) Kailis mūsų protėvius saugojo nuo šalčio, drėgmės, dulkių, sumušimų ir ultravioletinių saulės spindulių. Tad kodėl mūsų protėviai neteko tokio puikaus dalyko, kuriam išsivystyti reikėjo milijonų metų? Ar todėl, kad kailis trukdė plaukioti vandenyje gyvenusiems mūsų protėviams? (Žmogus – vienintelis primatas turintis įgimtą nardymo refleksą. Aut.) Ar todėl, kad nunykus kailiui galėjo išsivystyti veiksmingesnė organizmo vėsinimo sistema, būtina šilumai neatspariausio žmogaus organo – smegenų – raidai? Būta įvairių kailio nunykimo teorijų, tačiau šiandien mokslininkai linkę manyti, jog žmogus neteko kailio, nes buvo priverstas gintis nuo įvairių parazitų“ (Kodėl nunyko žmogaus protėvių kailis/Iliustruotasis mokslas. 2010. Nr.10. P.52). Bet jei kailis maišo plaukioti, veisia parazitus ir trukdo efektyviai vėdinti smegenis kodėl nupliko tik vienos rūšies organizmas??

Kaip žuvis yra vandens terpės produktas, o driežas – sausumos; taip žmogus (jo DNR „salos“) yra kultūrinės terpės (bet ne laukinės gamtos) vystymosi rezultatas. Ir jeigu tai tiesa – tai besiformuojantis kultūrinis ekranas turėjo atitverti žmogų nuo viso to, kas būtina jo biologinio prisitaikymo procesui (pvz., tankus kailis, gyvenant šiaurėje, ar driežo oda, gyvenant dykumoje). Dar daugiau, „šiltnamio“ sąlygomis turėjo degraduoti daugelis organizmo savybių reikalingų laukinėje gamtoje. Iš tiesų, be civilizacijos skydo Homo s. s. panašus ne į gamtos valdovą, bet kalinį. Jautri oda „prigrūsta“ įvairiausių receptorių: šilumos, šalčio, lietimo, spaudimo, skausmo. Nedidelė raumenų jėga, smulkūs dantys, silpni kramtymo raumenys, plonučiai nagai… Be to „ funkciniu požiūriu mes esame plikut plikutėliai (…), kad ir kiek plonyčių plaukelių suskaičiuotume pasiėmę didinamąjį stiklą“ (Desmond Morris. Plikoji žmogbeždžionė. V. 1998. P.37). Tai ypač „išryškėja, suguldžius į vieną eilę 192 šiuo metu gyvenančių beždžionių ir žmogbeždžionių kailius. (…) Kur bedėtume žmogaus odą – ji atrodys ne vietoje. (…) Žmogaus odos paviršius iš esmės yra plikas, išskyrus plaukų kuokštus ant galvos, pažastyse ir aplink lyties organus“ (ten pat. P.11). Kadangi kažkada gyvenusių primatų suakmenėjusių skeletų fragmentai mums nieko nesako apie jų plaukuotumo evoliuciją, tai „neturime nė menkiausio supratimo, kada įvyko didysis apsinuoginimas ir kaip jis padėjo išlikti tik besirandančiai žmogbeždžionės atmainai? Natūralioji atranka greitai būtų susidorojusi su šiuo ypatumu, jei jis nebūtų turėjęs naudos naujajai rūšiai“ (Ten pat. P.37). Arba toje aplinkoje, kurioje „baigė“ formuotis ši Homo s. s. DNR atkarpa – ateivis natūraliosios atrankos jau nebebuvo! Č. Darvinas žmogaus plaukų sunykimą aiškino lytine atranka. Darvinas spėjo, jog tie, kas buvo nuogesni, turėjo didesnį pasisekimą priešingos lyties tarpe. Bet ar tikslinga, kad evoliucionuojančiam šiltakraujui, kuriam pastovios kūno temperatūros palaikymui reikalingas storas riebalų sluoksnis, pūkai su plunksnomis arba tankus kailis, labiau patiktų liesas ir plikas varliagyvis? Juk kiekviena rūšis formuojasi kartu su savo meilės objekto idealu. Kad mes evoliucionavome iš kailinio gyvūno, rodo žmogaus gemalo vystymasis, pakartojantis visus filogenezės etapus – neaišku tik kada ir kur praeitus? Tarp šešto ir aštunto gyvenimo įsčiose mėnesių žmogaus vaisius pasidengia švelnučiais pūkeliais (lanūgu), kuriuos paprastai nusimeta prieš pat gimimą. Kadangi žmogus turi mokėti pasisiūti įvairiausius drabužius, pvz., iš kailio, šilko, lino (žvėrių, vabzdžių, augalų žaliavos)… jam geriausia būti plikam, nes tada nebus jokių problemų gyventi tiek šaltame, tiek karštame, tiek vidutiniame klimate. Ir vėl susiduriame su atitinkamos mokyklos (didžiulės patirties) evoliucija, kuri turėjo vykti lygiagrečiai gyvūnui tampant žmogumi ir kurios laipsniško vystymosi pėdsakų Žemėje neaptinkame.

 Kad žmogus apgyvendintų kitus, necivilizuotus pasaulius neužteks ten pasiųsti vyrą ir moterį. Jau vienos kartos bėgy bus prarasta ir netikslinga turėta patirtis.

________  .  _________

Kai buvau jaunas Šv. Raštas man atrodė neturintis ryšio su tikrove, tarytum pasaka vaikams. Bet į Šv. Raštą  žiūrėjau labai pagarbiai, nes nemačiau kito teksto, kurį apsišvietę žmonės taip saugotų ir gerbtų. Be to ši informacija mus pasiekė iš labai senų laikų, tad apie praeitį tikrai negalėjo byloti klaidingai. Baigęs vieną aukštojo mokslo discipliną (miškininkystę) pradėjau savarankiškas studijas savęs pažinimui. Bėgant dešimtmečiams ir plečiantis akiračiui Šv. Raštas man darėsi vis suprantamesnis. Paaiškinsiu kodėl: bet kuris ženklas (ar parašytas, ar nupaišytas, ar išsakytas…) yra tik „raktas“, skirtas tam tikrai „skryniai“ (informacijos sankaupai) „atrakinti“ (sužadinti atitinkamas asociacijas). Pavyzdžiui, naujos kalbos mokymasis – tai tik elementarus „raktų“ grupavimas: otec – tėvas; grass – žolė… ir atrakiname. Bet jeigu bandysime bendrauti su tais, kurie nežino kas yra tėvas, žolė..? Tada lingvistikos mokslas nepadės.

Todėl ir Šv. Rašto žodžiai („raktai“) mumyse nieko negali atrakinti jeigu neturime juos atitinkančių „skrynių“ (neturime tam tikrų žinių, patirties, pojūčių). Šventas Raštas – „raktai“ į prarastą informaciją (prarastas „skrynias“) – Procivilizacijos Testamentas. „Tad pripažinkime religijos tiesą pačiame jos neaiškume, nors maža teturime apie ją šviesos, nors nesirūpiname jos pažinimu“ (Blaise Pascal. Mintys. V. 1997. P.170). Kad Žemės žmonija sužinotų tikrą Šv. Rašto simbolių prasmę ji turi sukaupti pakankamą kiekį tikslių mokslo žinių apie save, pasaulį, praeitį.

   Pvz. kodėl pirmas Dievo paliepimas žmonėms skamba taip lyg būtų adresuotas gyvuliukams: „būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite Žemę ir valdykite ją!“(Šventas Raštas. V. 1998. Pr. 1. 28)? Kodėl ne dorai elgtis, dirbti ar mokytis.., o susilaukti kuo daugiau palikuonių?? Manau, kad šiandien į tą klausymą galiu atsakyti. Tik ne vienu sakiniu, pradėsiu iš toliau.

„Populiacijoje genotipo pokyčiai yra svarbūs (įgyja prasmę Aut.) tik tada, kai keičiasi aplinka“ (Sylvia S. Mader. Biologija. T. 1. V. 1999. P.320). Kitaip tariant organizmai evoliucionuoja (prisitaiko) tik naujoje aplinkoje. Žinoma, jei aplinkos pokyčiai staiga neperžengia tam tikrų ribų. Tačiau kodėl kinta pati aplinka arba kas yra evoliucijos priežastis? Kodėl vieni vandens gyviai „pasirinko“ gelmes, o kiti „užsiaugino“ kojas ir išlipo į sausumą? Kokie aplinkos pokyčiai sekė po to, kad vieni sausumos gyventojai pakilo į orą, o kiti prisitaikė gyventi žemėje taip, kad net akys jiems tapo nereikalingos (pvz. kurmiui)? Kokios aplinkos permainos skatina žmogaus progresą, t. y. kokia aplinka verčia tobulėti jo nervų sistemą, jo veiklą, elgesį, jausmus, bendravimą su kitais žmonėmis? Arba atvirkščiai: kokiose sąlygose visa tai degraduoja?

Siūlau tokį atsakymą: bet kuris organizmas kitų organizmų atžvilgiu yra aplinka. Skirtingas organizmų skaičius (bet kurio organizmo atžvilgiu) – reiškia skirtingą aplinką. Tam tikro dydžio vienos ar daugiau rūšių individų tankumas tam tikroje terpėje, tai ir yra ta kritinė aplinka – pokyčių (evoliucijos) priežąstis! Vadinasi gyvų būtybių ypatybė daugintis ir yra gyvūnų, augalų, žmogaus evoliucijos variklis, o pats stipriausias jausmas (noras daugintis – gyvūnams, meilė – žmonėms) tai evoliucijos jausmas. Mastykime toliau: tai reiškia, kad jau pirmoje mūsų planetos gyvybėje, jau pirmoje DNR užprogramuota ne tik konkretaus organizmo ontogenezė, bet ir visa būsimos biosferos evoliucija!!!  Tai įrodo visų gyvų organizmų (visos kūrinijos) kilmė iš bendro protėvio atsiradusio Žemės planetoje daugiau kaip prieš 3,5 milijardo metų. „Beveik visų gyvų organizmų pagrindinės biocheminės molekulės yra tokios pat, iš jų ir DNR (deoksiribonukleorūgštis), ATP (adenozintrifosfatas) ir daug identiškų arba beveik identiškų fermentų. Organizmai naudojasi tuo pačiu tripletiniu genetiniu kodu, jų baltymai sudaryti iš tų pačių 20 aminorūgščių, jie turi vienodus intarpus bei vienodas pasikartojančias genomo sritis. Nėra jokių funkcinių priežasčių šiems elementams būti tokiems pat. Toks panašumas gali būti paaiškinamas kilme iš bendro protėvio“ (ten pat P.299). Kaip matome didžiausias stebuklas įvykęs Žemėje – gyvybės atsiradimas. Evoliucijos teorija nieko negali pasakyti apie gyvybės atsiradimą, nes pati evoliucija yra gyvybės (tiksliau gyvų organizmų dauginimosi) pasekmė. „Kai tik pirmykštės ląsteles įgijo galinčius save kopijuoti genus, jos tapo daugintis sugebančiomis ląstelėmis, ir prasidėjo biologinė evoliucija. Prasidėjo gyvybės istorija“ (ten pat P.327).

Dievas neturėjo iliuzijų, kad gyvūnų pasauly (Žemės „dykumoje“), kur buvo perteklius lengvai pasiekiamų gamtos gėrybių žmogus išliks doras, darbštus, besimokantis.., todėl prašė daryti tai kas jam maloniausia… daugintis. Dievas žinojo, jog tik didėjant žmonių skaičiui atsiras aplinka, kurioje žmogus bus priverstas daugiau triūsti, mąstyti, tyrinėti… asmeninių interesų susidūrimuose ieškoti kompromisinių sprendimų, o ne griebtis vis tobulesnių ginklų… Liepimas daugintis – tai aiškus suinteresuotumas Civilizacijos (Dangaus karalystės) Žemėje sukūrimu!! (Žodžiai „Dievo“ arba „Dangaus karalystė“ Naujajame Testamente vartoti 122 kartus – tai pagrindinis Jėzaus skelbimo leitmotyvas). Kad šis nurodymas buvo stropiai vykdomas byloja vaisingumo simbolių (pvz., paleolito venerų) gausa. Aplinka, kurioje atsiranda vis daugiau protingų būtybių, nepaprastai greitai keičiasi ir tampa vis sudėtingesnė… Žinoma žmonės turi prisitaikyti – ne biologiškai, o socialiai: ieškoti naujos veiklos, „vystyti  istorijos dar neatskleistus gyvenimo kartu būdus“ (Claude Le‘vi-Srauss. Rasė ir istorija. V. 1992. P.70), kurie toje pačioje erdvėj leistų santaikoj (harmonijoj) gyventi vis didesniam jų skaičiui. Tai reiškia kurti naujas visuomenines – ekonomines formacijas.

„Originaliose teorijose, aprašančiose pirmuosius žmogaus žingsnius, nėra trūkumų, tačiau be atsako lieka svarbiausias klausymas: kodėl „neolito revoliucija“ prasidėjo prieš 11 – 12 tūkstantmečių (kalbant apie Artimuosius Rytus), o ne anksčiau ar vėliau? Juk principinių skirtumų žmonijos kultūroje tiek prieš 10, tiek prieš 20 amžių iki Kristaus nepastebėta. Be abejo, gamtoje ir visuomenėje kažkas keitėsi, tačiau būtent kokios aplinkybės suvaidino pagrindinį vaidmenį? Žemdirbystės pradžios ir paskutinio apledėjimo periodų sutapimas, kai kuriuos tyrinėtojus skatino galvoti, jog svarbiausi faktoriai buvo klimatiniai – ekologiniai: ledynmečio pabaigoje nuskurdo fauna, žmonėms teko ieškoti naujų maisto resursų. Tačiau Artimuosiuose Rytuose šie pokyčiai kaip syk nebuvo tokie audringi. Labai svarbu pabrėžti, jog civilizacijų užgimimo procesas tuo pačiu metu prasidėjo ir Centrinėje, ir Pietų Amerikoje. Nieko nežinodami apie vienas kitą Naujojo ir Senojo pasaulio gyventojai ėmė kultūrinti augalus ir jaukinti gyvūnus (tačiau ir viena ir kita jau buvo Aut.), o po 6 – 7 tūkstančių metų pastatė pirmuosius miestus ir sukūrė valstybes. Abiejuose kontinentuose vystymosi formų ir tempų sutapimas reiškė, jog materialinės bazės kūrimas yra dėsningas, tačiau kokios šio dėsningumo priežastys?“ (Bereskin J. Počemu otstali civilizacii drevnei Ameriki/Znanije-sila. 1984. Nr.6. P.41). „Tokių pačių technologinių ir socialinių perversmų vienalaikiškumas dideliuose, vienas nuo kito labai nutolusiuose regionuose įtikinamai rodo, kad tai priklausė ne nuo vienos kurios nors rasės ar kultūros genialumo, o nuo aplinkybių, kurios yra už žmogaus sąmonės ribų“ (Claude Le‘vi–Strauss. Rasė ir istorija. V. 1992. P.53).

Taip, vienoks buvo pasaulis, kai Žemėje gyveno tik Adomas su Ieva. Kitoks buvo pasaulis, kai Žemėje atsirado šimtai jų palikuonių (medžiotojų – rinkėjų), išsibarsčiusių po įvairius planetos kampelius ir laisvai (be jokių socialinių apribojimų) besinaudojančių gausiomis gamtos gėrybėmis. Ir viskas pasikeitė tuomet kai žmonių prisidaugino tiek, kad ėmė trūkti medžioklės ir žvejybos plotų.., kai lengvai paimami maisto, aprangos, natūralių būstų resursai tapo išsemti – t. y. kai buvo išnaudota ne žmogaus sukurta materialinė bazė. Tik vykdant Dievo nurodymą „daugintis“ kai atsiranda kritinis žmonių skaičius (kritinė aplinka) – o ne anksčiau ar vėliau – prasideda sekantis Žemės Civilizacijos kūrimo etapas. Štai kokiu toliaregio šachmatininko ėjimu žmogus buvo priverstas kurti savo materialinę – techninę bazę.

Daugėjant žmonių skaičiui ir tuo pačiu keičiantis aplinkai vaisingumo, idealizmo ir tarpusavio santaikos (paleolito) epochą pakeitė sunkaus fizinio darbo, materializmo ir smurto (neolito) epocha. Šioje aplinkoje žmogus žmogui tapo ne tik pagalbininku, bet ir konkurentu naudojant gamtos ir savo darbo vaisius. Iš faktų akivaizdu, jog statant materialinę bazę smuko vaizduojamojo (matyt, ir kitų rūšių) meno bei tarpusavio bendravimo lygis.

Pagrindinis raktas, be abejo, yra „Dievas“ – tačiau nė vienas neturime tikslios didžiosios skrynios, atitinkančios šį simbolį. Jeigu mes sukurti pagal Dievo  paveikslą, tai pažindami save sužinome ir apie Jį. Vadinasi visos mano sintezės skirtos ne tik žmogaus, bet ir Dievo pažinimui. Žemės Civilizacijos kūrimas – tai Dievo plano vykdymas. Tam tikslui mes ir esame pritaikyti. Dabar tikinčiuosius nuo jaunų dienų moko melstis (prašyti). O man regis, jog šito simbolio tikroji prasmė buvo mastyti (kurti, statyti).

Kur kas lengviau suprasti simbolį „Rojaus sodas“. Vaikystėje Rojaus sodą įsivaizdavau, kaip senelio sodą, kur auga įvairiausi vaismedžiai ir vaiskrūmiai… Ir tik po kelių dešimtmečių savarankiškų studijų (ypač neurobiologijos ir neurofiziologijos srityse) suvokiau koks jis iš tikro turėjo būti… „Literatūriška prasmė dažnai yra tik Šv. Rašto kūnas, po kuriuo slepiasi jo siela (…) reikia sau išmelsti tikrą Šv. Rašto supratimą, nes (anot Šv. Augustino) tai visų svarbiausia ir visų reikalingiausia…“ akcentavo teologijos magistras, Kauno seminarijos profesorius kunigas Juozapas Skvireckas (Šventas Raštas: T. 1. K. 1913. P.54, 57).

Toliau už mus pažengusios civilizacijos turi naudoti tobulesnes informacijos perdavimo (saugojimo) priemones, negu raštas. Tuo galima paaiškinti, kodėl kromanjoniečiai palikę meno šedevrus, astronomijos ir matematikos neeilinių sugebėjimų įrodymus, neparašė šiuolaikiškų laiškų.

Lenkiu galvą prieš mokslininkus – jie veda žmoniją pirmyn. Tačiau, bet kuris iš jų specializuojasi tik vienoje ar keliose gretimose srityse, ignoruoja Šv. Raštų ir mitų informaciją (netelpančią į jų pasaulėžiūrą) – todėl nemato visumos, vedančios prie naujų sprendimų… 1986 metais Vilniaus planetariumo direktorius Saulius Kanišauskas man rašė: „Jums vertėtų giliau susipažinti su kibernetikos pagrindais – tada suprasite, kad jokioje kibernetinėje sistemoje, tarp jų ir žmogaus smegenyse, informacijos apdorojimo metu jokios sistemos struktūra nesikeičia ir jei keistis nereikia…“ Saulius Kanišauskas man siūlė „iš pradžių palankyti bent filosofijos paskaitas marksizmo – leninizmo universitete, išlaikyti filosofijos kandidatinio minimumo egzaminą…“, ir tik po to rašyti. O aš jaučiau, jog suvokiu daugiau ir giliau už daugelį, tik argumentuotai išdėstyti mintis, išeinančias už pripažintų (stereotipinių) ribų reikia daugiau laiko ir pastangų. Bet pažinti pasaulį, save – įdomu ir naudinga. Nuo „sumalimo“ praėjo tik 26 metai, o kaip viskas pasikeitė..! Esu dėkingas žmogui, išsakiusiam savo nuomonę. Oponentų pastabas parodo ką dar turi išaiškinti. Tyla– silpnumo požymis, savo argumentuotos nuomonės neturėjimas.

Ar šiandien verta rašyti mokslines knygas, vadovėlius… jei jie greičiau pasens nei bus išleisti? Todėl kuriu savo knygos kompiuterinę (kintančią) versiją, kurią galėčiau bet kada pildyti, redaguoti priklausomai nuo naujos informacijos ir minčių.

Gal būt galima padaryti vieną ar daugiau mano klonų, bet mirsiu tai aš.

Suvokimas ir jo dėka įgytos naujos žinios yra ir atsakomybė, ir našta – todėl jomis  geriau dalintis J.

4 – 6 nuo apvaisinimo dieną (blastocistos fazėje) žmogaus gemalas įkrenta į gimdą. Jo choriono gaurelių išskirti fermentai pragraužia gimdos gleivinę. Gemalas įauga į ją (implantuojasi – nidatio), toje vietoje formuojasi placenta. Per gimdos kraujagysles gemalas pradeda maitintis nebe kiaušialąstės atsargomis, o motinos maisto medžiagomis. Aštuntą nėštumo savaitę 4 cm. gemalas jau primena žmogutį: akys plačiai atmerktos, bet aptrauktos plėvele; santykinai didelė galva nusvirusi ant krūtinės, galima skirti lytį… Toliau gemalas vadinamas vaisiumi. Be abejo, tai informacijos („projekto“) užrašytos (-to) žmogaus DNR struktūra realizavimas.  Bet žmogaus formavimą turi veikti ir moters organizmas, juo labiau, kad jis kartu su vaisiumi funkcionuoja kaip vienas kūnas, kaip viena informacinė terpė. Nesvarbu kokia buvo pradžia: natūralus apvaisinimas, dirbtinis apvaisinimas ar  klonavimas gemalai implantuojasi į gimdą. Juk Dievas savo sūnų atsiuntė (materializavo) tik per moters kūną.

*        Arkivyskupas Juozapas Skvireckas – teologijos magistras, Kauno kunigų seminarijos profesorius, pirmasis išvertęs visą Šventą Raštą iš lotyniškos Vulgatos į lietuvių kalbą.

**   Pagaliau 2011-06-23 žurnale „Iliustruotasis mokslas“ perskaičiau: „Daugelis mokslininkų mano, kad modernusis žmogus išsivystė įvykus kokybiniams vidiniams smegenų pokyčiams, jų neįmanoma pastebėti pagal kaulų anatomiją. Tačiau  būtent šie pokyčiai sukėlė „kūrybinį proveržį“, jis atsispindi visiškai pakitusiame elgesyje: mūsų protėviai ėmė kur kas efektyviau naudotis esamais ištekliais“ (Urviniai žmonės mokėjo rašyti. P.30). Mano nuomone jie nebuvo urviniai žmonės. Tie žmonės, apdairiai naudojosi gamtos statiniais. Jų buvo per mažai, jie neturėjo nei priemonių, nei laiko, kad pastatytų analogiškus dirbtinius pastatus. Siūlau labai atidžiai perskaityti sintezę „Žmogus“, kad suprastumėte, kas turėjo įvykti (kokią nervų sistemą ir gyvenimo pavyzdžius reikia įgyti), kad prasidėtų „kūrybinis proveržis

***   Linksmas, džiaugsmingas gyvenimas – laimingas, malonus gyvenimas – gyvenimas atitinkantis prigimtį – gyvenimas tenkinant visus prigimtinius poreikius.

****   Tūras Hejerdalas – daugelio pasaulio akademijų ir geografijos draugijų narys. Vienas didžiausių mūsų laikų keliautojų ir tyrinėtojų; knygų Rojaus beieškant, Ekspedicija Kon-Tikiu, Aku-Aku, Vienos teorijos nuotykiai autorius.

*****   „Kurgi Šienpjovei, grynai lietuviškas žvaigždynas? Vasarą jo nesimato, jis ten, pietinėj Žemės pusėj. Išeitų, kad mes buvome tenai, šienavome, o naktį virš galvos švytėjo Šienpjoviai… – tai buvo Atlantida, nuskendusi sala! Dar pavadinimą miestelio „Alanta“ atsivežėm“ (Sinkus Silvestras. Atlantida / Utenis. 2001-01-11).

******   2010 metų Nr.9 „Iliustruotasis mokslas“ straipsnyje „Kas yra intelektas“ (p.38) rašo: „Nauji moksliniai tyrimai atskleidžia, kuriose smegenų dalyse slypi mūsų intelektas…“ Bet ar sparnuose protinga ieškoti skrydžio? Sparnuose rasime raumenis, kaulus, plunksnas… tik ne skrydį. Skrydžio lygis priklauso nuo sparnų sandaros kokybės, tai susiję dalykai.., bet kalbant apie tikrovę jų negalima painioti vienas su kitu! Žmogaus intelektas – tai žmogaus smegenų funkcija, tai reiškinys, kuris gali vykti, bet negali būti kuo nors ar kur nors. Tai žmogaus smegenų žievės neuronų (pilkųjų ląstelių) gebėjimas kurti naujas sinapsines jungtis, taip sudarant vis sudėtingesnį mikrokosmosą. Tai nervinių impulsų sklidimo greitis, kiekis, rūšiavimas ir t. t. Kaip ėjimas priklauso nuo kojų sąnarių, sausgyslių, kraujagyslių… būklės, taip bendrojo intelekto lygis priklauso nuo visų žievinių laukų kokybiško išsivystymo. Ir jeigu keliuose laukuose įvyks teigiamų pokyčių, pagerės žmogaus gebėjimai tam tikrose srityse, pvz., kalbiniai gebėjimai (p. 46). Ir priešingai, jeigu bus pažeista „Šiuo metu mokslininkai yra atradę šimtus ir net tūkstančius genų, turinčių įtakos mūsų intelektui, tačiau jeigu juos atskirtume, vieno geno įtaka nesiektų vieno procento“ (ten pat, p.44).

Autorius: Stasys Gliaudys

Trojos karas

Trojos karo legenda prasideda pasakojimu apie trijų gražių moterų – Dzeuso žmonos Heros ir jų dukterų Afroditės ir Atėnės  – varžybas. Jos užsidegė pavydu per mirtingojo karaliaus Pelėjo ir jo naujosios žmonos, jūrų nimfos Tetidės, vestuvių puotą. Nesantaikos deivė Eridė parideno ant puotaujančiųjų stalo aukso obuolį su užrašu “gražiausiajai”.

Į obuolį, o kartu į gražiausios titulą pretendavo visos trys deivės – Hera, Afroditė ir Atėnė. Klastūnė Eridė pakišo mintį, kad Dzeusas nuspręstų, kuri jos šeimos moteris labiausiai to nusipelno. Dzeusas išmintingai atsisakė ir šią sunkią užduotį perdavė Trojos karaliaus Priamo sūnui Pariui.

Norėdama įtikinti Parį atiduoti obuolį jai, Hera žadėjo jam neįsivaizduojamą valdžią. Atėnė žadėjo istorinę šlovę mūšio lauke. Afroditė – gražiausios pasaulyje moters meilę. Atsisakęs politinės valdžios ir karinės šlovės vilionių, Paris įteikė aukso obuolį Afroditei, ir toks sprendimas amžinai liko žmonių atmintyje kaip “Pario sprendimas”.

Trojos arklys

Veidas, dėl kurio buvo surengtas tūkstančio laivų žygis

Tuo metu gražiausia pasaulio moteris buvo Elena, Dzeuso ir Ledos duktė. Nelaimei, ji jau buvo ištekėjusi už Spartos karaliaus Menelajo. Ir, kad blogiausia, bijodamas, kad ši santuoka su vienu iš jos gerbėjų sukels aršią kovą tarp kitų, mirtingasis Elenos patėvis Tindarėjas išgavo iš visų kitų graikų valdovų ir karių priesaiką ginti Elenos ir Menelajo santuoką.

Grįžęs į Troją, Paris pasistengė, kad būtų pasiųstas į Spartą kaip Trojos atstovas. Jam atvykus Afroditė, panaudojusi savo galias, privertė Eleną įsimylėti Parį. Tuomet abu įsimylėjėliai pabėgo į Troją, pasigrobę didesnę dalį Menelajo turto. Taip graikams buvo duota dingstis surengti “tūkstančio laivų” žygį į Troją. Menelajo žmonai ir turtui susigrąžinti. Šis žygis virto dešimties metų karu.

Trojos karas. Legenda ar istorija?

Pasak Homero “Iliados”, Trojos karas prasidėjo maždaug 750 m. pr. kr. Paskesniųjų laikų graikų istorikai, ypač Herodotas ir Tukididas, lengvai pripažino Homero pasakojimą ir tikėjo, kad Troja buvo tikras miestas, stovėjęs, kaip rašoma “Iliadoje”, netoli Helespono (sąsiaurio, dabar vadinamo Dardanelais), ir kad trojiečių karas su graikais, vadovaujamais Mikėnų valdovo Agamemnono, yra istorinis faktas.

Šiuolaikiniai rašytojai ir mokslininkai linkę tuo abejoti: šiaip ar taip, nėra istorinių duomenų, kurie patvirtintų Homero pasakojimą ar bent jau  Trojos buvimą. Vis dėlto bendra “Iliados” tema – ilgai trukęs jungtinių graikų pajėgų karo žygis į Vakarų Aziją (pasak Herodoto, vykęs apie 1250 m. pr. Kr.), galbūt dėl vergų ar gamtos turtų, – yra visiškai tikėtina.

Trojos arklys

Homeras daug kartų užsimena apie puikias Trojos žirgų savybes. Archeologiniai radiniai – daugybė arklių kaulų ir su arkliais susijusių geležies dirbinių – atitinka, nors taip pat nevisiškai įtikinamai, Homero Trojos aprašymą. Dėl Trojos žirgų, tai daugumai žmonių geriausiai žinomas vadinamasis Trojos arklys. Graikai pastatė didžiulį medinį arklį ir paliko jį, tariamai kaip dovaną Atėnei, prie Trojos vartų. Paskui graikų kariuomenė pasitraukė, tarsi būtų susitaikiusi su Elenos praradimu. Manydami tapę nugalėtojais, trojiečiai įvilko tą didžiulį simbolį į miestą. Sutemus graikų kareivių būrys, tūnojęs arklio pilve, išlipo ant žemės ir, užpuolęs sargybą, atidarė miesto vartus savo draugams, laukiantiems už sienos. Neasirengę tokiam puolimui, Trojos vyrai buvo greitai išžudyti, o moterys pagrobtos ir išvežtos į Graikiją kaip vergės arba sugulovės. Elena buvo grąžinta savo vyrui.

Visų nuostabai, galimas dalykas, kad Homero aprašytas Trojos arklys turėjo istorinį pagrindą. Artimuosiuose Rytuose esama maždaug XIII a. pr. Kr. arklio formos taranų, naudotų miesto gynybos įtvirtinimams pralaužti, aprašymų ir piešinių. Istorikas Michaelas Woodas mano, kad “Iliadoje” aprašytas Trojos arklys galėjo būti vaizduotės pakeisto prisiminimo apie tokią apgulties mašiną padarinys.

Troja. Tikrovė ar mitas?

Neįmanoma tiksliai nustatyti, ar Trojos karas buvo legenda, ar istorija, ar ir viena, ir kita. Atrodo aišku, kad “Iliadoje” yra nemažai tikslių bronzos amžiaus geografijos, politikos ir materialiosios kultūros aprašymų, ir pasakojimo potekstėje glūdi tiesos klodas. Tačiau svarstant, ar galima patikrinti Trojos legendos detales, reikėtų pacituoti įspėjimą Amerikos filologo klasiko Jeremy B. Rutterio išvadą: “Tikėjimą ar netikėjimą Trojos karo istoriškumu galų gale nulemia tavo pasikliovimas, kad ir kurį požiūrį pripažinsi”.

Biblinis tvanas ir Nojaus laivas

Biblijos pasakojimas apie didįjį tvaną, paskandinusį visą pasaulį, pateiktas Pradžios knygoje (6-9).

Kai Dievas nusprendė dėl žmonijos nuodėmių sunaikinti savo kūriniją, tik Nojus buvo išgelbėtas, nes jis buvo doras žmogus. Dievas jam smulkiai nurodė, kaip pasistatyti laivą, kuris atrodytų labai panašus į ilgą namą su dvišlaičiu stogu ir daugybe kambarėlių. Prapliupus lietums, Nojus suvedė vidun savo šeimą ir po porą visų žemės gyvūnų.

nojaus-laivas

Liūtis truko, kol buvo apsemta visa žemės sausuma; tačiau galų gale liovėsi liję ir potvynio  vandenys pradėjo slūgti. Nojaus laivas sustojo ant Ararato kalno, ir Nojus išleido paukščių, kad išžvalgytų, ar saugu išlipti iš laivo. Iš pradžių išleido varną, paskui tris kartus siuntė balandį. Kai paskutinis negrįžo, Nojus suprato, kad žemė džiūsta ir galima išlipti iš laivo. Kai visi nužengė ant sausos žemės, jis pirmiausia paaukojo deginamąją auką. Dievas priėmė ą ir nutarė daugiau niekad nepasmerkti pasaulio pražūčiai už žmonijos nuodėmes. Jis sudarė su Nojumi sandorą ir tarė jam: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę” (Pradžios). Žmonių globai Dievas atidavė visus gyvus žemės padarus ir kaip šios sandoros ženklą padėjo į dangų vaivorykštę.

Nojaus laivo paieškos

Nuo senovės žmonės žvelgdavo į vieną ar kitą viršukalnę kaip galimą Nojaus laivo sustojimo vietą. Naujausiais laikais daugelis ekspedicijų ieškojo jo liekanų, o Artimuosiuose rytuose yra iš ko  pasirinkti: čia daugybė kalnų. Vienas iš jų, Pir Omar Gudrunas, praeityje vadintas Nisiro kalnu, yra šalia Kirkuko miesto Irake (senovės Mesopotamija), į rytus nuo senosios asirų tėvynės Zagro kalnuose. Kita mėgstama paieškų vietovė – Tauro kalnai į rytus nuo Vano ežero, esančio Armėnijos kalnyne. Asirijos imperijos laikais (apytikriai IX-VII a. pr. Kr.) tai buvo Urartu karalystė (atkreipkite dėmesį, kad šis vardas panašus į Ararato pavadinimą).

Kartkartėmis ekspedicijos, ieškančios Nojaus laivo pėdsakų, apsilanko Masio kalne, aukščiausioje Tauro kalnų viršūnėje, taip pat Kurdų kalnuose į pietryčius nuo Vano ežero. Tačiau, nepaisant pavienių optimizmo šuorų, Nojaus laivo paslapties nepavyko atskleisti. Ir nenuostabu, nes Nojaus istorija pradžios knygoje išdėstyta anaiptol ne istoriniais terminais. Ji greičiau mitologinio pobūdžio. Joje išsaugotas ankstyvasis paprastas Dievo, dar tiesiogiai kalbančio su savo garbintojais, įvaizdis. Iš tikrųjų, Jis atvaizduotas kaip Vienas ir Visagalis, tačiau ir šiek tiek žmogiško būdo, šiek tiek panašus į kitus to meto Artimųjų Rytų tautų dievus.

Tesėjas ir Minotauras

Pasak Apolodoro Atėniečio, IIa. pr. Kr. pateikusio Tesėjo ir Minotauro padavimą (jo fragmentus galima atsekti iki VI a. pr. Kr. pabaigos), Tesėjas buvo Atėnų karalius.

Jo tariamas tėvas buvo mirtingasis karalius Egėjas, tačiau taip pat teigiama, jog Tesėjo “biologinis tėvas” esąs dievas Poseidonas. Viena pagrindinių šio pasakojimo apie Tesėją temų – jaunuolio tapimas vyru atliekant pavojingus žygdarbius. Kaip būdinga graikų mitams, kelyje į vyriškumą apstu tuščios garbės, ironijos ir sielvarto. Tačiau ar tas pasakojimas remiasi kokia nors platesne istorine tiesa?

Minojas ir Minotauras

Tesėjui gimus Troidzenos mieste, Egėjas padėjo savo kardą ir sandalus po uola miesto apylinkėse ir nurodė žmonai Aitrai, kad laikytų berniuką Troidzenoje, kol jis pakankamai užaugs ir sustiprės, kad įstengtų pasiimti šiuos daiktus iš po uolos. Kai tai įvyks, Tesėjas turės iškeliauti pas tėvą į Atėnus.

Ir štai išaugo ir tapo augalotas, stiprus jaunuolis. Tada jis lengvai atkėlė uolą ir pasiėmė tėvo daiktus. Atlikęs šią užduotį, ketino vykti į Atėnus, kaip buvo nurodyta. Aitra maldavo jį keliauti jūra, bet Tesėjas pasirinko pavojingesnį sausumos kelią, kur buvo pilna plėšikų, galvažudžių ir laukinių žvėrių. Kaip ir reikėjo tikėtis, kelyje jis susidūrė su daugybe pavojų ir juos įveikė. Panaudodamas savo nepaprastą jėgą ir apgaulę, Tesėjas sėkmingai atlaikė kiekvieną iššūkį; pavyzdžiui, įmetė į jūrą žiaurųjį plėšiką Skironą, užmušė piktavalį Prokrustą, nugalabijo Kromiono šerną, kuris tikriausiai buvo daug niršesnis, negu gali atrodyti.

Atėniečių kraujo duoklė Minotaurui

Kai Tesėjas atkeliavo į Atėnus, sužinojo apie jo šalį ištikusią didelę tragediją. Prieš kelerius metus – Apolodoras sako, kad tai atsitikę prieš Trojos karą, – Kretos karaliaus Minojo sūnus Androgėjas buvo užmuštas mūšyje prieš Atėnus. Iš įniršio ir sielvarto karalius Minojas pareikalavo atlyginimo krauju, ir atėniečiai sutiko stengdamiesi išvengti didesnio konflikto su Kreta. Kiekvienais metais (kai kuriuose mito variantuose kas devynerius metus) į Kretą būdavo nuvežami septyni jaunuoliai ir septynios merginos ir atiduodami siaubingai pabaisai, pusiau žmogui, pusiau jaučiui Minotaurui, kuris juos nužudydavo savo kalėjime labirinte.

Minotauro kilmė aiškinama bergždžiomis karaliaus Minojo pastangomis apgauti dievus. Minojas paprašė tobulo jaučio aukai, ir Poseidonas sutiko. Jautis buvo toks puikus, jog Minojas jį nusprendė pasilaikyti, o paaukojo kitą, ne tokį tobulą. Poseidonas perprato Minojo apgaulę ir sumanė piktą bausmę. Įpykęs dievas apkerėjo Minojo žmoną Pasifają, ir šioji aistringai ir beviltiškai įsimylėjo dieviškąjį jautį. Galiausiai ji pasimylėjo su jaučiu, tapo nėščia ir pagimdė Minotaurą. Minojo užsakymu žymus architektas Dedalas pastatė labirintą, kuriame buvo įkalintas Minotauras; taip Kretos piliečiai buvo apsaugoti nuo jo siautėjimo.

Tesėjas atvyko į Atėnus kaip tik tuo metu, kai eilinis aukai skirtų atėniečių būrys buvo įsodintas į laivą juodomis burėmis, kuris turėjo nugabenti juos į Kretą mirčiai. Tesėjas pasisiūlė būti vienas iš parinktųjų, įsitikinęs, kad įveiks Minotaurą ir padarys galą tam žiauriam aukojimui. Karalius Egėjas mėgino atkalbėti sūnų, tačiau galų gale sutiko prisakęs: jei Tesėjui pasiseks laimėti kovą su Minotauru ir rasti kelią iš labirinto, pergalingai grįždamas į Atėnus Kretos laivu, jis turėsiąs pakeisti juodas bures baltomis – tai tėvui būtų ženklas, kad Tesėjas laimėjo.

Jiems atplaukus į Kretą, Tesėjas ir kiti buvo nuvesti į labirintą. Karaliaus Minojo duktė protingoji Ariadnė iš karto įsimylėjo Tesėją ir sumanė paprastą būdą, kaip neleisti jam pasiklysti labirinte: ji davė jam šilkinių siūlų kamuoliuką, kurį Tesėjas eidamas vyniojo, kol pasiekė snaudžiantį Minotaurą. Minotauras pabudo, ir prasidėjo žiauri kova. Sudavęs mirtiną smūgį, Tesėjas nugalėjo žvėrį. Sekdamas išvyniotu siūlu, jis išėjo iš labirinto ir džiaugdamas grįžo į Atėnus. Deja, pamiršo savo pažadą pakeisti laivo bures. Kai Egėjas pamatė grįžtantį laivą juodomis burėmis, jis pamanė, kad sūnus žuvo. Apsigavęs Egėjas, apimtas nenumaldomo sielvarto, puolė nuo aukšto skardžio į jūrą ir paskendo.

Ar tesėjo ir Minotauro mite yra tiesos?

Ar esama archeologinių radinių, paremiančių šio Kretos mito tikroviškumą? Nors, žinoma, galime atmesti pasakojimą apie pusiau jautį, pusiau žmogų, įdomu, kad Apolodoras teigia karalių Minoją gyvenus Kretoje. Sero Arthuro Evanso 1900 m. pradėti archeologiniai tyrimai Knose, Kretoje, atskleidė ankščiau nežinotą civilizaciją. Evansas ją pavadino karaliaus vardu – Minojo kultūra is išaiškino, kad ji klestėjo apie 1650-1420 m. pr. Kr. Senovės kretiečiai praktikavo religiją, kurioje neabejotinai reikšmingą vaidmenį turėjo jaučiai. Įžymioje freskoje, rastoje milžiniškuose Minojo rūmuose Knose, atvaizduoti jaunuoliai, šokinėjantys per jautį, galbūt religinių apiegų metų. Sienos aplink šį piešinį išpuoštos didžiuliais stilizuotais jaučių ragais iš klinties. Rūmuose  rasta dailių apeiginių indų skysčiams, vadinamų ritonais; jie irgi padaryti natūralistinės jaučio galvos formos.

Knoso rūmai buvo sudėtingas ir painus šimtų, o gal net tūkstančio kambarių kompleksas, užimantis per 20 000 kv. m plotą. Tai iš tikrųjų labirintinis statinys, ir žmonės jau seniai įžvelgė ryšį tarp šios šventyklos ir Minotauro labirinto. 500 m. pr. Kr., praėjus daug laiko po to, kai šventykla buvo apleista, kretiečiai kalė monėtas su minotauru vienoje pusėje ir schemišku labirinto atvaizdu kitoje.

Todėl atrodo, kad Tesėjo ir Minotauro mitas išsirutuliojo iš kakokios tikros istorijos, į kurią pažvelgta pro legendos prizmę. Ši istorija galbūt atspindi laikotarpį, kai graikai, matyt, buvo pavaldūs Minojo civilizacijai, ir galimas dalykas, kad Minotauro labirintas išreiškia mitologizuotą sudėtingo kambarių labirinto  bronzos amžiaus  Knoso rūmuose-šventykloje sampratą.

Anot kitaip manančių Rodney Castledeno ir J.Lesley Fittono, pasakojimą apie Tesėją, nudobusį Monotaurą ir taip padariusį galą siaubingai kraujo duoklei, graikų mokėtai minojiečiams, galima suprasti kaip istorinio graikų civilizacijos iškilimo ir jų išsilavinimo iš bronzos amžiaus minojiečių viešpatavimo mitinę metaforą.

Kaip atsirado kalba?

Kalbėjimas – vienas paprasčiausių ir drauge vienas sudėtingiausių mūsų kasdieninės veiklos dalykų.

Jis nereikalauja pastangų, yra malonus; jis neatskiriama buvimo žmogumi ir dalyvavimo visuomenės gyvenime dalis. Kaip rūšis, mes neišvengiamai bendraujame, kalba išreikšdami savo giliausius jausmus, pasidalydami įgytomis žiniomis ir supratimu, o dažnai tiesiog kasdieninio gyvenimo smulkmenomis. Bendraudami tampame vieno iš nuostabiausių evoliucijos rezultatų – kalbos vartojimo – dalyviais. Daugelis mūsų pasakymų gali būti nepaprasti; visi be išimties jie sudaromi pagal sudėtingas gramatikos taisykles, kurias net ne visai suvokiame, pasirinkdami žodžius iš 60 000 žodžių atsargų, turimų vidutinio visuomenės nario. Sunku įsivaizduoti gyvenimą be kalbos, o kai žmonės neįgali šnekėtis įprastiniu būdu, jei vartoja ženklų kalbą, kurios kiekvienas elementas toks pat sudėtingas kaip ištartas žodis.

Jokia kita gyvūnų bendravimo sistema nė iš tolo nepanaši į žmonių kalbą. Paukščių čiulbėjimas, beždžionių šūksmai ir skruzdėlių feromonai – sudėtingos sistemos, tačiau nė viena iš jų neduoda galimybės perduoti žinių apie ateities ar praeities įvykius, nesusijusius su šio momenro patirtimi arba galbūt sukurtus vaizduotės. Šimpanzės, mūsų artimiausi dabar gyvenantys giminaičiai, bendrauja garsais bei gestais ir gali išmokti manipuliuoti simboliais laboratorijoje. Mokslininkai daugelį metų eksperimentuoja norėdami nustatyti, ar šimpanzės neturi bent trupinėlio panašios į žmogaus kalbos apraiškų; daugelis jų daro neigiamą išvadą. Atrodo, kad šimpanzės visiškai nesugeba išmokti daugiau kaip keleto šimtų “žodžių”, o gramatinis jų “pasakymų” sudėtingumas niekada nesiekia daugiau nei paprasčiausias žodžių surikiavimas.

Galimas dalykas, kad žmonių protėviai, daugiau kaip prieš 5 milijonus metų gyvenę Rytų Afrikoje, turėjo panašius į šimpanzių “kalbos” gebėjimus, kurie iš tikro yra niekas. Tikriausiai jie bendravo šūksniais ir gestais. Iš šio bendravimo būdo žmonių kalba, matyt, išsirutuliojo labai palengva, ne per vieną ankstyvosios kalbos pakopą, bet nuėjus daug labai mažų žingsnelių iki sudėtingos dabartinės kalbos, kuria pradėjo kalbėti maždaug prieš 130 000 metų iškilusi mūsų rūšis Homo sapiens.

Kalbos raida buvo ilgas ir nuoseklus procesas. Pirminis jos šaltinis buvo bendravimo sistemos, kurias ir šiandien vartoja beždžionės. Reikėjo, kad susidarytų tam tikros būdingos sąlygos, kaip sėkmingas tarpusavy nesusijusių evoliucijos laimėjimų rezultatas, ir kad tuomet atrankos veiksniai padėtų išlikti tiems individams, kurie gali tiek išsakyti savo mintį, tiek suprasti kitus. Tie atrankos veiksniai tikriausiai buvo susiję su gyvenimu didelėse socialinėse grupėse, maisto ieškojimu ir keitimusi žiniomis apie įrankių darymą. Labiausiai tikėtina, kad dideles smegenis turintys žmonės bent jau prieš 250 000 metų buvo ne tik sumanūs medžiotojai – rankiotojai, bet ir aitringi plepiai.

Pražuvę Sodomos ir Gomoros miestai

Sodomos ir Gomoros miestų sunaikinimas – viena iš įdomiausių isotrijų, papasakotų Senajame Testamente ir pakartotų Korane. Pagrindiniai veikėjai – didysis patriarchas Abraomas ir jo brolėnas Lotas. Juos vargino rimtos moralinės krašto teisių, homoseksualumo, paveldėjimo teisės ir kraujomaišos dilemos – aktualios ir šiandien.

Į šį epizodą žiūrima paprasčiausiai kaip į analogiją, tinkamą Biblijos etikai tyrinėti, tačiau ar yra duomenų, patvirtinančių, kad tie miestai buvo ir kad aprašyti tikri įvykiai?

sodoma-ir-gomora

Biblijos pasakojimas

Pasak šios istorijos, Abraomas su Lotu keliavo per Kanaano kraštą kaip piemenys, ganydami savo bandas, kol gyvulių tiek pagausėjo, jog kraštas nebegalėjo jų visų išlaikyti. Abraomas nusprendė, kad jie turi skirtis, ir leido Lotui pasirinkti kur eiti. Lotas pasirinko gerai drėkinamą Jordano upės slėnį ir nusikėlė gyventi šalia Sodomos, vieno iš penkių klestinčių “Lygumos miestų”; kiti buvo: Adma, Ceboimai ir Coaras. Tačiau Sodomos gyventojai buvo nusidėję homoseksualumu ir Dievas juos įspėjo, kad jeigu neatgailaus, jis juos sunaikins. Abraomas ginčijosi su Dievu dėl teisiųjų žmonių sunaikinimo drauge su kaltaisiais neteisingumo, kol buvo išsiaiškinta, kad Lotas yra vienintelis teisusis visoje Sodomoje.

Dievas pasiuntė du angelus, kad perspėtų Lotą apie gresiantį Sodomos sugriovimą, o Sodomos gyventojai, išgirdę apie dangiškuosius Loto lankytojus, susirinko prie jo namų ir reikalavo juos atvesti. Baimindamasis, kad nedorėliai pasikėsins į angelų garbę, vietoje jų Lotas miniai pasiūlė savo nekaltas dukteris.  Galiausiai angelai ryškia šviesa apakino prie durų supuolusius Sodomos žmones ir paliepė Lotui su šeima nedelsiant bėgti iš miesto. Kai Dievas pradėjo lieti  ant Sodomos ir Gomoros ugnį ir sierą, Lotas su žmona ir dviem dukterimis bėgo į Coaro miestą. Tačiau kelyje Loto žmona nepakluso Dievo nurodymui neatsigręžti ir pavirto į druskos stulpą. Lotas bijojo likti Coare ir apsigyveno su dukterimis kalnų oloje. Ilgą laiką gyvendamos vienumoje, dukterys ėmė nerimauti, kad niekada nebesutiks vyro, kuris galėtų jų vaikų tėvu ir pratęsti giminę. Todėl abidvi susitarė nugirdyti tėvą ir sugundyti, kad jis nebežinos, ką darąs. Iš šių kraujomaišiškų santykių gimė du berniukai: Moabas ir Ben Amis, moabitų ir amonitų genčių protėviai.

Kokių gi turime įrodymų, kad kuri nors iš šių istorijų yra tikra? Negyvojoje jūroje iš tikro vyksta gamtos ir geologiniai reiškiniai, kurie, regis, patvirtinaa Sodomos ir Gomoros istoriją. Be to, naujausi archeologiniai radiniai kelia didesnį pasitikėjimą Biblijos pasakojimu.

Neseni archeologų atradimai

Pastaruoju metu senųjų kranto ir geologinio plyšio linijų žvalgymo ir kasinėjimo darbams vadovavo Paulis Lapas, Walteis Rastas, Thomas Shaubas ir Burtonas MacDonaldas. XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje jie rado ten didelių, kadaise klestėjusių gyvenviečių. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Bab ed Dra, žuvo liepsnose brronzos amžiaus pradžioje (apie 3000 m. pr. Kr.). Ar šios gyvenvietės atitinka legendinius “Lygumos miestus”? 1976 m. Ebloje, Sirijoje, rasta bronzos amžiaus pradžios lentelių, kuriose minimi šių miestų pavadinimai. Ar šis atradimas patvirtina jų istorinį tikrumą?

Paskutiniame XX a. dešimtmetyje Konstantinas Politis per kasinėjimus Deir Ain Abatoje netoli Safio atidengė bažnyčią, pastatytą virš olos, kurioje, pasak ankstyvųjų Bizantijos krikščionių, slėpęsis Lotas po Sodomos ir Gomoros sunaikinimo. Romos laikotarpio radiniai rodo, kad ši vieta ir ankščiau buvo garbinama. Daugelis kitų bronzos amžiaus pradžios ir vidurio radinių parodo, kad ola buvo naudojama tuo laikotarpiu, kai, kaip manoma, vyko minėta Pradžios knygos istorija. Be to, pastaruoju metu ir kasinėjant apylinkėse vietose rasta panašių bronzos amžiaus vidurio daiktų.

Nors Senasis Testamentas visų pirmą laikomas dorovinio mokymo knyga, įdomu, kad šių laikų archeologiniai ir geologiniai atradimai patvirtina fizinį ir istorinį kraštovaizdį, kuriame toji “neįtikėtina” Sodomos ir Gomoros istorija tikrai galėjo įvykti.

Turino drobulė

PAPRASTAI TARIANT, Turino drobulė yra didelis, 4,3 m ilgio ir 1,1 pločio, drobinis audeklas su vyro, tikriausiai mirusio dėl nukryžiavimo, atvaizdu iš priekio ir nugaros. Jau vien faktas kelia susidomėjimą, tačiau pareiškimas (padarytas ne Bažnyčios vadovybės), jog tai yra tikro Jėzaus Kristaus įkapės, kelia daug prieštaringų vertinimų. Toks tvirtinimas paskatino atlikti kruopštų mokslinį tyrimą ir surengti mokslinių konferencijų. 1978 m. drobulės paroda Turine, Italijoje pritraukė tris milijonus lankytojų, neabejotina, kad būsimas ekspozicijas aplankys dar daugiau žmonių.

Kai kas mano, kad šios drobulės istorija prasidėjo 1357 m., kai Gotfridas II Šarnietis parodė ją Lirė, Prancūzijoje. Tačiau Jėzaus atvaizdai buvo minimi ir ankstesniais laikais. Pavyzdžiui, vienas rašytinis IV a. šaltinis teigia, kad Tadėjus ar Adajus Sirijoje “rinktiniais pigmentais” nutapė Kristaus atvaizdą. Kitame VI a. šaltinyje pasakojama istorija, kad Kristus nusišluostęs veidą rankšluoščiu ir taip įspaudęs jame savo atvaizdą. Kristus atidavęs šį rankšluostį Edesos karaliaus Abgaro pasiuntiniui. Apie Kristaus atvaizdą Edesoje buvo pasakojama iki 944 m., kai Bizantijos kariuomenė išgabeno paveikslą į Konstantinopolį (Stambulą). Čia tas atvaizdas buvo iki 1204m., kai ketvirtojo kryžiaus žygio riteriai miestą apiplėšė ir pasiėmė jo brangenybes, tarp jų ir paveikslą. Tuo galima būtų paaiškinti, kaip drobulė XIV a. pasirodė Prancūzijoje.

Turino drobulė

Turino drobulės tyrimas ir datavimas

Viduramžiais buvo rodoma daug Kristaus “įkapių”, tai kuo gi taip sudomino Turino drobulė?

Iš primo žvilgsnio atvaizdas drobulėje atrodo neryškus – neaiškuss gelsvas paveikslas baltame fone. Jis geriau suprantamas kaip negatyvinis nukryžiuoto žmogaus atvaizdas iš priekio ir iš nugaros; keistas dalykas, kad jame yra trimačių duomenų. Be to, šiame atvaizde nuostabiai daug detalių: labai tiksliai matyti žmogaus anatomija, kad ir sužalojimai nuo čaižymo, kraujo, tekėjusio iš vinių padarytų žaizdų plaštakose bei pėdose, pėdsakai, kraujas viršugalvyje ir plaukų bei barzdos žymės. Dar tyrinėtojai spėja buvus nosies lūžį ir ant akių uždėtas monetas. Atliktas kraujo dėmių DNR tyrimas parodė, kad tai vyro AB grupės kraujas.

Be to, yra mikroskopinių dalelių, tarp jų purvo, dulkių ir žiedadulkių. Žiedadulkės patekusios iš įvairių augalų; specialistai atpažino 19 rūšių augalus, kurie auga tik Jeruzalės ir Jericho apylinkėse.

1988 m. Ciūriche, Oksforde ir Tuksone (JAV) buvo atliktas drobulės datavimas radioktyviosios anglies metodu pagreitintos masės spektrometrijos būdu, kuris leidžia radioktyviosios anglies metodu datuoti mažesnius pavyzdžius. Audėklo gabalėlis, vos 1 cm x 5,7 cm dydžio, buvo padalytas trims laboratorijoms. Remiantis šių tyrimų rezultatais, Turino drobulė datuota 1260 – 1390 m. Ar tai neišsprendžia jo amžiaus klausimo?

Daugeliui žmonių, ypač reiškiančių mintis spaudoje, atrodė, kad radioktyviosios anglies metodas tą ir padarė, ir daugelis mokslininkų 1988 m. rezultatus laikė galutiniais. Tačiau kiti nurodė, kad pavyzdys buvęs paimtas iš tos drobulės dalies, kurią žmogaus rankos daugiausia lietė nuo tada, kai ji buvo pirmą kartą viešai parodyta. Be to, drobulė apsvilusi per 1532 m. gaisrą Turine, o nuo ugnies atsirandą naujų teršalų, ir tai patvirtinęs žinomų pavyzdžių tyrimas. Kiti teigė, kad ant senovinės drobės plaušelių išaugę grybelių ir bakterijų, o jų neįmanoma pašalinti drobulei naudotu datavimo procesu. Galų gale, kadangi radioktyviąją anglimi nustatyta data yra XIII ar XIV a., atvaizdo (jeigu jis padirbtas) meninis stilius turėjęs būti viduramžiškas, tačiau jis ne toks.

Drobulės paaiškinimas

Tai kuo galime remtis, mėgindami paaiškinti šią paslaptingą drobulę? Ar ji iš tikrųjų liudija apie stebuklą? Dar yra galimybių ginčytis ir eksperimentuoti. Pasak kai kurių įtikinamiausių aiškinimų, šis pėdsakas yra sudėtingų ir vos pastebimų gamtinių procesų, kuriuos mes dar ne visai suprantame, padarinys. Bandymai, atlikti su medicininiu manekenu viename senoviniame Jeruzalės kape, parodė, kad kūno šiluma (sukelta pomirtinės karštinės) ir prakaitas, turintys rūgščių, drauge su šarmine, labai drėgna klintyje iškirsto kapo aplinka sukuria nebalintoje drobėje labai subtilų atvaizdą.

Kad ir kokie buvo tikrieji procesai, Turino drobulė lieka tikra mokslinė anomalija ir nepasiduoda didžiausioms mūsų pastangoms analizuoti ir klasifikuoti.

Sandoros skrynios paieškos

Senojo Izraelio metraščiuose Sandoros skrynia – mįslingas reiškinys, regis, turėjęs keletą paskirčių. Ši skrynia, padaryta izraelitams išėjus iš Egipto, buvo skirti nešti Sandoros plokštėms, kurias Dievas Mozei davė ant Sinajaus kalno. Taigi plokštės su skrynia, kurioje jos buvo laikomos, liudijo sandorą tarp Dievo ir Izraelio.

Vykdant detalius Dievo nurodymus (Išėjimo 25,10), skrynia buvo padaryta iš akacijos medžio ir aptraukta grynu auksu iš vidaus ir iš lauko. Ji turėjo auksinį dangtį, arba malonės sostą, ant kurio buvo įtaisyti du kerubai išskleistais sparnais, tarsi saugojantys pačią skrynią. Į žiedus, pritaisytus abiejuose skrynios pusėse, buvo įvertos paauksuotos kartelės, kad būtų galima ją nešti. Kai izraelitai keliaudavo, ją nešdavo visų priekyje, o kai apsistodavo, pastatydavo stovyklos vidury įrengtoje dengtoje šventykloje, vadinamoje Padangte arba Susitikimo Palapine.

Išėjimo knygoje (25,22) Dievas sako Mozei: “Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus – tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios – pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams”. Todėl Sandoros skrynia kartais suprantama kaip Dievo suolelis kojoms, o kartais ir kaip malonės sostas. Sandoros skrynia nuvedė izraelitus į Kanaaną, o kartą padėjo sugriauti Jericha. Ji ir pati galejo kovoti: kai Eben Ezero mūšyje ją pagrobė filistinai, ji sunaikino jų netikro dievo stabą. Skrynia net užmušė izraelitą, kuris be leidimo ją palietė. Vėliau karalius Dovydas ją nugabeno į Jeruzalę, o Saliamonas, pastatydinęs naują šventyklą, padėjo ją šventų švenčiausioje. Sandoros skrynia buvo brangiausia ir svarbiausia tautos nuosavybė, paveikus priminimas apie ypatingą izraelitų ryšį ir sandorą su jų protėvių Dievu.

Sandoros skrynios likimas

Tačiau tai tik pradžia paslapties, gaubiančios Sandoros skrynią. Per amžius ji traukia daugelio įvairių kultūrų žmonių dėmesį ir žadina vaizduotę – negausias mokslines žinias apipina spėlionės ir legendos.

Daugelis mano, kad Sandoros skrynia buvo sunaikinta, kai babiloniečiai užgrobė ir nusiaubė Jeruzalę 587-586 m. pr. Kr. Vėlesniųjų laikų žydų mokslininkai reiškė skirtingas nuomones dėl jos likimo. Manyta, kad pranašas Jeremijas paslėpęs ją Nebojo kalne; kad karalius Jošijas (639-609 m. pr. Kr.) paslėpęs giliame Šventyklos kalno urve, po Šventyklos šventų švenčiausiąja, daug anksčiau prieš babiloniečių užpuolimą; kad karalius Jehojachinas ją pasiėmęs į Babilonijos tremtį; ir, kas visų keisčiausia, kad ji buvusi paslėpta malkinėje, kur laikytos malkos altoriaus ugniai.

Gaji dar viena legenda, kad netrukus po to, kai Sandoros skrynia buvo pastatyta Šventykloje, karaliaus Saliamono sūnus Menelekas su Šebos karaliene ją pagrobęs ir išgabenęs į Etiopiją. Falaše, Etiopijoje, yra žmonių, kurie teigia esą palikuonys judėjų, lydėjusių skrynią kelyje į Etiopiją. Vienas iš tradicinių valdovo titulų buvo “Judo liūtas”, o senoji Etiopijos karalių giminė save kildino iš Dovydo ir Saliamono. Etiopijos bažnyčia amžiais tvirtina, kad Sandoros skrynia saugoma paslėpta pas juos.

Kad ir kokias paslaptis saugotų legendos apie Sandoros skrynią, vargu ar originalas galėjo išlikti visus 3000 metų nuo Mozės laikų iki mūsų dienų. Labiau tikėtina, kad skrynia iš tikrųjų buvo sunaikinta, kai babiloniečiai 587 m. pr. Kr. užgrobė Jeruzalę ir sugriovė Saliamono šventyklą.

Pirminis elamitų raštas

Pirminis elamitų raštas yra seniausias neiššifruotas pasaulio raštas – tariant, kad tai tikra rašto sistema. Jis buvo trumpą laikotarpį prieš 5000 metų, apie 3050 – 2900 m. pr. Kr., vartojamas Elame – toks buvo Persijos provincijos ir krašto, antikos geografų vadinamo Sūziana (nuo senovės sostinės Sūzų vardo), biblinis pavadinimas; dabar jis labai apytikriai atitinka vakarų Irano naftos laukų sritį. Tačiau atrodo, kad pirminis elamitų raštas vartotas daug platesnėje teirtorijoje, o ne vien Elame; jis aptinkamas iki pat rytinės Irano sienos su Afganistanu.

Pirminiu šis raštas vadinamas todėl, kad jis ankstyvesnis už daug vėliau pasirodžiusį, iš dalies iššifruotą, taip pat Sūzuose atrastą raštą, vadinamą linijiniu (senuoju) elamitų raštu, kurį vartojo valdovas Puzuras Inšušinakas, irgi trumpą laikotarpį, apie 2150 m. pr. Kr. (Trečias, beveik iššifruotas raštas, elamitų dantiraštis, buvo vartojamas nuo XIII a. daugelį šimtmečių; jį vartojo ir Persijos karalius Darėjas savo sostinėje Persepolyje.) Ryšys tarp elamitų pirminio  ir elamitų linijinio rašto yra ginčytinas. Ankščiau mokslininkai buvo įsitikinę, jog tais dviem raštais buvo reiškiama ta pati kalba ir kad elamitų linijinis raštas susiformavo iš pirminio elamitų rašto. Tačiau šiandien jie vis labiau įsitikina, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų egzistavus bendrą kalbą ir kultūrą.

Pirminio elamitų rašto yra nemažas rinkinys: beveik 1500 tekstų (molio lentelių), turinčių apie 100 000 ženklų, nors daugelis jų taip smarkiai apgadinti, kad žinomi tik iš rekonstrucijų, o elamitų linijinio rašto  rasti tik 22 tekstai. Likimo ironija, kad elamitų linijinis raštas šiek tiek geriau suprantamas negu pirminis elamitų raštas, nes kai kurie iš nedaugelio jo įrašų yra dvikalbiai (antrasis, žinomas raštas yra akadų dantiraštis), o pirminio elamitų rašto nėra dvikalbių pavyzdžių, ir jo kalba visiškai nežinoma.

Vis dėl to apie tą raštą nemažai žinome. Daugiausia naudos davė skaitvardžių šifravimas, nes jų yra visose  lentelėse; aiškiai matyti, kad visos lentelės pateikia žmonių ir daiktų sąrašus su skaičiavimais, kaip ir daug geriau suprantamos šumerų lentelės iš Mesopotamijos.

Kruopštus daugelio lentelių skaitvardžių tyrimas rodo, kad pirminės elamitų kalbos raštininkai vartojo įvairias skaičiavimo sistemas, ne vien čia parodytą paprastą dešimtainę sistemą. Pavyzdžiui, negyviems daiktams skaičiuoti, kaip ir Babilonijoje, vartota šešioliktainė sistema. Tačiau nors galime suprasti daugelį pirminio elamitų rašto skaičiavimų, dar nežinome, ar neskaitmeniniai rašmenys yra fonetiniai, ar ideografiniai, todėl negalime išsiaiškinti daugelio ženklų, kurie tikriausiai reiškia asmenų ir institucijų pavadinimus. Remdamiesi turimomis žiniomis, galime tvirtinti, kad tai tikras raštas, o ne sudėtinga ūkinių duomenų užrašymo sistema.